ŠVENTO KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 459,

BAŽNYČIOS | ISTORIJA

PARAŠĖ

"Kan. ANTANAS ALEKNA

30006

Ketvirtasis leidimas.

Kaunas, „Šviesos“ spaustuvė, Jakšto gatvė, Nr. 2. Tel. Nr. 20-95. m.

IMPRIMATUR.

Datum Kaunae, die 24 iunii 1929,

8 C. Šaulys,

Li Vicar. Generalis,

ž (L. S.) Praelatus S. S. 454, 415

Kainų Tarpdioečinės 1 nišių Sandie) BdiB LI OTEKA

5t

PRAKALBA.

Šis ketvirtasis leidimas, kaip ir senesnieji, yra žymiai pa- taisytas ir papildytas. Jį rengdamas iš naujo spaudai, sunaudojau naujuosius Bažnyčios istorijos tyrinėjimus. Žemiau nurodau ne tik tą naująją literatūrą, bet ir kitus veikalus, kuriais naudojausi, rašydamas šią „Bažnyčios istoriją“, būtent:

Holzwartho „Visuotinė istorija“, Joseph Kardinal Hergen- rėthers „Handbuch der allgemeinen Kirchengeschichte“, neu be- arbeitet von Dr. Johann Peter Kirsch, Markso „Kirchengeschichte,“ Gruppo „Kulturgeschichte des Mittelalters“, Bardenhewerio „Ge- schichte der altkirchlichen Literatur“, Batifolio „Le catholicisme des origines 4 saint Leon“, Pastoro „Geschichte der Pipste“.

Svarbesniems klausimams nušviesti rėmiaus atski: omis mo- nografijomis, kaip antai: Dr. Fritz Tillmanno „Die GOuellen des Lebens Jesu“ (veikale Religion, Christentum u. Kirche), Mefferto „Das Urchristentum“, Paulio Allardo „Histoire des persčcutions |, Augustino Fliche „La Rėforme Grėgorienne“, Jono Rivičre „Le problėme de Yėglise et de Yėtat au temps de Philippe Ie Bel“, Petro de la Gorce „Histoire religieuse de la rėvolution francaise“ ir kitomis.

Rašydamas apie Bažnyčios veikimą, daugiau dėmesio krei- piau ne į įvairius ginčus su eretikais, bet į jos pozityvinį veiki- mą, „ypač šventųjų, kurie yra tikrieji krikščioniško gyvenimo va- dai. Medžiagos radau žymių mokšlininkų naujoviškai rašytose šventųjų biografijose: Cavallera „Saint Įėrome“, Georges Goyau „Sainte Mėlanie“, Vacandard „Vie de saint Bernard“, Demimuid „St. Thomas Becket“, Emmanuel de Broglie „St. Vincent de Paul“ ir kitose.

Lietuvos Bažnyčios istorijos pilnos dar neturime. Naudo- jausi vyskupo Valančiaus Žemajtiu+ Wiskupiste, Kurczewskio „Biskupstwo Wilenskie“ ir „Košciot Zamkowy“, Pierlingo „La Russie et le Saint Siege“, Boudou „Le Saint Siege et la Russie“ ir savo surankiotomis iš spausdintų ir nespausdintų šaltinių žiniomis.

ĮZANGA.

Pagonių tautos prieš Jėzų Kristų. Pirmasis apreiškimas.

Dievas, sutvėręs pirmuosius mūsų tėvus, jiems apsireiškė. Žmonės, pažinę savo Sutvėrėją, jį garbino, visa širdimi ji pamilo ir pasidavė aukščiausiai jo valiai. Buvo tai pradžia religijos arba antprigimtinio žmonių sąryšio su Dievu.

Pirmieji tėvai, nusidėję Dievui, prarado jo malonę. Prigim- toji jų proto šviesybė pritemo, tikėjimo tiešų pažinimas sumažė- jo, valia palinko į bloga. Žmonės pasijuto per silpni palikę suval- dyti blogiems savo geiduliams ir savo jėgomis nebegalėjo pakilti iš nusidėjimo.

Dievas, bausdamas nusidėjusią žmoniją, neapleido jos visiš- kai, bet pažadėjo atsiųsti Išganytoją, kurs turėjo išvaduoti ją iš. nuodėmių ir vėl suvienyti su užrūstintu Sutvėrėju.

Prasidėjo varginga žmonių giminės kelionė ant žemės. Žmo gus, sunkiai kovodamas su prigimimu, turėjo paveldėti žemę ir eiti prie susijungimo su Dievu kitame gyvenime. Toje kovoje stiprino ir ramino žmones aukšto savo paskyrimo atsiminimas. Pažadėtojo atpirkimo viltis neleido žmonėms visiškai nusiminti ir atsitraukti nuo Dievo, tikrosios savo laimės. Apreiškimą, Die- vo duotąjį rojuje Adomui ir Ievai, nešėsi su savimi žmonija, kaipo brangiausią tėvų palikimą ir didžiausią paguodą žemės. varguose.

— 6 —

Pirmykščio, visiems žmonėms bendro apreiškimo ženklų užsiliko senųjų tautų religijose. Jose randame atsiminimų apie laimingą žmonijos gyvenimą pradžioje, apie žmonių nusidėjimą, apie laukimą tarpininko, kurs turi sutaikinti žmones su Dievu ir išvaduoti juos iš nuodėmių. | 1 *

Apreiškimo dilimas.

Plečiantis žmonių giminei ir dalijantis į tautas, dilo jos atminime Dievo apreikštos tiesos ir tai juo labiau, juo daugiau amžių skyrė žmones nuo pasaulio pradžios. Sulyginamieji tikybų tyrinėjimai sako, jog seniausiųjų tautų — indų, persų, graikų, ro- mėnų ir kitų — pradžioje tikėta ir garbinta vienas Dievas, apie kurį žmonės žinojo iš pirmykščio apreiškimo. Naujieji prieš- istorijos ir etnologijos tyrinėjimai patvirtina tą nuomonę. Archeo- logiškose iškasenose nerandama laukinio žmogaus, lygaus gyvu- liui. Priešingai, pasirodo, žmogus tikėjęs į aukštesnę būtybę, ger- bęs savo pranokėjų atminimą, turėjęs grožio ir doros pajautimo. . Garsus etnologas Šmidtas tyrinėjo gyvenimą primityvių tautų, mažai tepaliestų kultūros: Pietinės Amerikos, Australijos, Centra- linės Afrikos; susekė jog jos, gyvendamos atsiskyrusios, išlai- kė gerai senuosius papročius. Pasirodo — tos tautos beti- kinčios į aukščiausią Būtybę, kuri nori to, kas gera, dora, tiekia atitinkamų įsakymų, baudžia už nedorybes. Niekur nerasta lau- kinių tautų, gyvenančių gyvuliškai, be religijos.

Laikui slenkant, daugumas tautų, nebegaudamos naujo ap- reiškimo, nuklydo nuo tikrojo tikėjimo, prasimanė daug naujų dievų, pradėjo garbinti tai, ką aplink save matė galinga, kaip šitai: saulę, žvaigždes, perkūniją, žemę, jūres, o paskui pradėjo atidavinėti dievišką garbę gyvuliams ir nepaprastiems kokiems negyviems daiktams, kaip antai: dideliems medžiams ir akmenims. Taip politeizmas ilgainiui užėmė tikros vieno Dievo garbės vietą.

Žmonėms ėmus garbinti gamtos galybes, nyko supratimas Dievo— Dvasios, šventos ir laisvos. Pagonių supratimu, dievai, kaip ir gamta, priklausomi neatmainomo likimo, panašūs į žmo- nes, su visomis jų geromis ir blogomis pusėmis, tik galingesni.

AS

Atsakomybės pajautimas tokiems dievams nyko žmonijos sąži- nėje, santykiai su jais baigėsi paviršutinėmis apeigomis, už au- kas telaukta iš dievų pagalbos šio gyvenimo reikaluose.

Drauge su paklydimu tikėjime ėjo doros nykimas. Žmonės, nebetikėdami į dvasišką Dievą, neteko idealo, kurs juos keltų. Nustojo branginti žmogaus gyvybę. Žmonių kraujas būdavo aukojamas stabmeldžių dievams garbinti. Artimo meilė ir kiti žmoniškumo jausmai gaišo. Stiprieji, nugalėję silpnuosius, pada- rė juos savo vergais. Jų skaičius buvo labai didelis, padėtis kar- tais visai beteisė: neturėjo savo šeimos, būriais buvo verčiami | žudytis kitiems palinksminti. Kūno geiduliai, nevaldomi Dievo įsakais, paplūdo biauriausios paleistuvystės upeliu,

Žmonija, juo toliau, juo giliau klimpo nuodėmėse ir be naujo apreiškimo negalėjo įgyti aiškaus Dievo pažinimo ir atitai- syti savo gyvenimo. Ilgėdamasi laukė ateinant Išganytojo, kurs grąžintų laiminguosius laikus.

Senovės romėnų rašytojai Tacitas ir Svetonijus rašo, jog jų laiku plačių plačiausiai tikėta, kad iš žydų žemės išeisiąs ga- lingas karalius, kurs valdysiąs visą žemę. Tasai Atpirkėjo lauki- mas, vos tiktai mirgantis pagonių tautų tikėjimuose, žėrėte žėri šventose Senojo Įstatymo žydų knygose. .

Žydų tauta prieš Jėzaus Kristaus gimimą.

Mesijas.

Žmonijai paskendus pagonystės burtuose, išlaikyti tikrojo Dievo pažinimui ir garbinimui išrinko Dievas ypatingą tautą. Jos tėvas buvo Abraomas, kaldejietis. Dievas liepė jam atsiskirti nuo savo genčių, išeiti iš savo krašto ir pažadėjo, kad iš jo giminės gims Atpirkėjas, kurio bus palaimintos visos pasaulio giminės.

Išrinktoji tauta.

Abraomo anūkas Jokūbas su dvylika savo sūnų ir jų šei- momis persikėlė gyventi į Aigipto žemę. Aigipte Jokūbo giminė išbuvo 430 metų. Per tą laiką ji pasidarė didele tauta. Mozė iš-

=

vedė žydus iš Aigipto žemės. Sinajaus kalne Dievas, nužengęs iš dangaus su didžios galybės ženklais, padarė su žydais san- dorą. Atskyrė juos nuo visų kitų tautų ir pavadino savo ypa- tingai išrinkta tauta. Mozės duoti įstatai skyrė žydus nuo aplin- kinių pagonių tautų, kad žydams būtų lengviau išlaikyti tikrąjį tikėjimą. Žydai pasidarė Dievo apreiškimo sargais ir turėjo jį iš- laikyti lig ateisiant Jėzui Kristui, naujo geresniojo Įstatymo davėjui.

Išlaikyti duotajam įstatymui Dievas siuntinėjo žydams savo pranašų, kurie aiškino jiems Dievo valią, pagilino, patobulino Dievo supratimą, atkartojo prižadėjimus, kad ateis Atpirkėjas, paženklino to atėjimo laiką ir kitas Jėzaus gyvenimo aplinkybes. Anot pranašų, pasodinsiąs Dievas Dovydo soste galingą karalių, prieš kurį turėsiančios nusilenkti visos pasaulio giminės. Tarso, Arabų ir kitų šalutinių kraštų karaliai ateisią jo pagarbinti. Jo viešpatavimas apimsiąs visą pasaulį ir amžinai nepasibaigsiąs. Žydų tauta, ypatingai Dievo išrinkta ir pati viena turėdama tikrojo Dievo pažinimą, didžiavosi tuo savo tikėjimu prieš pagonis, pa- skendusius stabmeldystėje.

Vėliau, netekę savos vastybės, juo labiau žydai laikėsi Mo- zės įstato, didžiavosi tuo, kaipo ypatingu Dievo išrinkimo ženk- lu, juo karščiau laukė ateinant Mesijo. Tame laukime buvo visa jų viltis ir pasiraminimas nelaimėse. Nuo to laiko daugelis žydų kitaip pradėjo suprasti pranašavimus apie Mesiją. Pradėjo jie laukti ne Išganytojo, atvaduosiančio žmones iš nuodėmių ir su- vienysiančio su Dievu, bet galingo žemės karaliaus, kurs palei- stų žydus iš pagonų valdžios, atnaujintų žydų karalystės seno- višką garbę ir praplėstų jų viešpatavimą kitose tautose. Žydai savo puikybėje ir apjakime nebenorėjo to suprasti, kad pranašai rašė apie dvasišką naujo tikėjimo viešpatavimą visame pasaulyje. Todėl, kada Jėzus Kristus gimė ne galingas karalius, bet men- kas bernelis ir kada paskui leido save užmušti dėl žmonių nuo- dėmių, žydai, regėdami jo kančią ir pažeminimą, nepripažino jo žadėtuoju Mesiju.

tg Jėzus Kristus, pasaulio Atpirkėjas.

Kristaus gyvenimas.

Prisiartino laikas, seniai nusidėjusios žmonijos laukiamas. Dievas išklausė Senojo Įstatymo teisingųjų maldavimą, kad dan- gus nuleistų rasą žemei, ištroškusiai teisybės. Jėzus Kristus, Die- vo Sūnus, prisiėmė iš Švenčiausios Marijos žmogaus kūną ir gimė Betliejaus miestelyje.

Romėnai metus skaitė nuo Romos miesto įkūrimo (753 prieš Kristų). Apie 525 m. po Kristaus vienuolis Dionyzas Mažasis nustatė Kristaus gi- mimo metus. Paprotį metus skaityti nuo Kristaus gimimo įvedė Karolius Didysis. Nuo dešimtojo šimtmečio tas paprotis įstatymais buvo patvir- tintas. Jis paskui buvo priimtas ir kituose krikščionių kraštuose. Dio- nyzas apskaitė, kad Kristus gimęs 754 metais nuo Romos įkūrimo, bet tas apskaitymas pasirodė nesąs visiškai griežtas. Kristaus tikrieji gimi- mo metai yra ankstybesni 4—6 metais. Daugumas istorikų laikosi nuo- monės, kad Kristus yra gimęs 748—749 metais po Romos įkūrimo.

Sukakęs 30 metų, Jėzus išsirinko dvylika apaštalų ir draug su jais vaikščiojo po žydų žemę, mokydamas žmones. Maloniai kvietė jisai prie savęs visus, turtinguosius ir pavargėlius, teisiuo- sius ir nusidėjėlius. Ėjo paskui jį didžiausios minios, gaudyte gaudydamos jo žodžius, pilnus dieviškos išminties. Nešė paskui jį ligonis, ir jie atga udavo sveikatą. Jėzus sakėsi atėjęs ne griauti Senojo Įstatymo, bet jo vykinti ir, patvirtindamas pirmiau duotąjį apreiškimą, praplatino tiktai ji, paskelbdamas kai kurias naujas tikėjimo tiesas ir įsakus, lig šiol visai nežinomus arba užmirštus žmonijos. Tuo savo mokslu padėjo pamatus naujai tvarkai žmo- nių gyvenime.

Kristaus mokslas.

1) Kristaus religija—tobulas dvasinis monoteiz- mas. Pagonys dėl garbinimo garbino savo dievus ir šaukėsi jų pagalbos, darė tai tačiau vien, kad išsiprašytų padėjimo žemės reikaluose. Dėl tikėjimo tikėjo jie žmogaus dvasią esant nemir- tingą, bet mažai tesirūpino amžinuoju savo likimu. Jėzus skelbė, kad didžiausia žmogaus užduotis tai — sielos išganymas. Taip

Tai

mokydamas, Jėzus padarė aiškų skirtą tarp kūno ir dvasios rei- kalų ir šiuos pastatė pirmoje vietoje.

2) Kristaus religija universalinė. Pagonių telipijos buvo tautinės. Žmogus pirmiausiai turėjo valstybei tarnauti. Kristaus mokslas, iškeldamas žmogaus dvasiškumą, amžinąjį tikslą, visiems žmonėms davė bendrą religiją ir dorą.

3) Lygybės ir meilės religija. Kristaus mok- slas, skelbdamas tikėjimą į vieną Dievą, kurs visiems žmonėms yra Tėvas, skleidė tą tiesą, kad žmonės yra lygūs Dievo aki- vaizdoje, savitarpio žmonių santykius tvarkė lygybės ir teisybės pagrindais. Liepė mylėti savo artimą, kaip patį save. Tasai mei- lės įsakymas, mažai žinomas pagonims, o ir žydų dažnai aplei- džiamas, apima visus žmones, nė vieno neišskirdamas,

4) Kristus atitaisė ir iškėlė moterystę. Daugelyj tautų buvo prigijusi poligamija. Pagal Kristaus mokslą vienas vyras tegali jungtis su viena moterimi ir tai visam amžiui. Taip mote- ris, kuri pirma buvo vyro tarnaitė, buvo greta jo pastatyta, kaip jam lygi. Tuo buvo geriausiai sutvarkyti santykiai šeimoje, o nuo geros tvarkos šeimoje pareina visuomenės gerovė.

Kristaus mokslas, iškeldamas dvasios reikalus, skelbdamas visų žmonių lygybę, įsakydamas artimą mylėti, valdyti blogus geidulius, mažino nelaimių priežastis, gerino sunkų neturtėlių likimą ir visus žmones jungė į vieną brolių draugiją. Taisydamas pačius žmones, Kristaus mokslas tuo gydė žmonijos žaizdas.

Jėzus Kristus ne tiktai žodžiais skelbė savo mokslą, bet ir darbais jį patvirtino. Savo gyvenimu parodė pavyzdį di-. džiausios artimo meilės, ramybės, kantrybės, neturto ir nusileidi- mo. Pirma eidamas, kryžium nešinas, pramynė žmonijai naujus takus: išmokė ieškoti pirmiausia Dievo teisybės. Mirdamas ant kryžiaus dėl žmonių nuodėmių, įdiegė žmonėms didžiausią arti- mo meilę. Pasaulis atgimė per Kristaus kančią ir viso jo gyve- nimo pavyzdį.

SENOBINIAI AMŽIAI.

Pirmoji dalis.

Nuo katalikų Bažnyčios įkūrimo iki Konstantino Didžiojo. (30—313 m.).

Kristaus mokslo plitimas žydų tarpe. Bažnyčios pradžia.

Apaštalai po Jėzaus į dangų įžengimo per dešimt dienų meldėsi, laukdami ateisiant Šventosios Dvasios. Tada buvo di- delė žydų šventė, Sekininės, per kurias susirinkdavo į Jerozolimą žydai iš visos Palestinos ir kitų kraštų. Kada apaštalai, iš žydų baimės užsidarę, meldėsi, buvo pripildyti Šventosios Dvasios, šv. Petras, išėjęs iš namų, pradėjo susirinkusiems žydams skelbti Jėzaus mokslą ir darbus, ragino daryti atgailą ir įtikėti į Kristų. Šv. Petrui skelbiant, visų kraštų žydai girdėjo kiekvienas jį kal- bant savo kalba. Tasai stebuklas ir drąsi šv. Petro kalba taip visus pajudino, jog tą pačią dieną apie tris tūkstančius žydų įtikėjo į Kristų, pasikrikštydino ir prisidėjo prie apaštalų drau- gijos. Taip užsimezgė katalikų Bažnyčia.

Pirmieji Jėzaus mokiniai, patys būdami žydai, pradžioje lai- kėsi Mozės įstato, drauge su jais vaikščiojo melstis į Jerozoli-

G as JA o

mos bažnyčią. Susirinkdavo tiktai skyrium „duonos laužyti“, tai yra Mišių klausyti ir priimti' Svenčiausiojo Sakramento.

Persekiojimas.

Apaštalų žodis ir stebuklai, Jėzaus vardu daromi, įgijo grėi- tai naujam mokslui daug žydų. Jerozolimoje krikščionių skaičius padidėjo iki 5000 žmonių. Atsirado krikščionių draugijų ir ki- tuose Palestinos miestuose. Žydų vyresnybė, matydama taip ūmai augant krikščionių skaičių, uždraudė apaštalams skelbti Jėzaus mokslą. Bet apaštalai nepaklausė to draudimo, sakydami, jog negalį neskelbti to, ką patys yra regėję ir girdėję. Labiau reikią klausyti Dievo, negu žmonių. Nieko nepadedant draudimui, žydų vyresnybė ėmė stačiai persekioti Jėzaus mokinius. Šv. Stėponas dijakonas pirmas buvo už tikėjimą nužudytas. Žydai, grieždami dantimis, išvilko jį iš miesto ir užmušė akmenimis (35).

Po to daug krikščionių išsiskirstė iš Jerozolimos į Samariją, Finikiją, Antijochiją, Kiprą, nešdami ten Kristaus mokslą.

Smarkus krikščionių persekiotojas buvo Saulius, mokytas ir turtingas parizieius, gimęs Kilikijos Tarso -mieste. Jis Jerozojimoje gau- dė ir sodino į kalėjimą Jėzaus mokinius ir, išgirdęs, kad daug to mokslo šalininkų atsiradę Damaske, dideliame Syrijos mieste, išsiprašė vy- resnybės įgaliojimą suimti juos ir į Jerozolimą atvesti. Kada Saulius, pilnas įtūžimo ant krikščionių, keliavo į Damaską, netoli to miesto apšvie- tė iį šviesybė iš dangaus. Nutrenktas nuo arklio ir ant žemės parpuolęs, pamatė Saulius danguje stovintį Jėzų Kristų ir išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji“? Suimtas Dievo baimės, atsikėlė Sau- lius nuo žemės aklas ir prašė draugus nuvesti iį į Damaską, kur, pažinęs iš Jėzaus mokinio Ananijo krikščionių mokslą, buvo pakrikštytas, ir tuo- iau sugrįžo jam akių šviesa. Nuo to laiko Saulius, arba Povilas, iš smar- kaus krikščionių persekiotojo pasidarė didžiausiu įo platintoju.

Daug blogo patyrė Palestinos krikščionys nuo karaliaus Herodo Agripos, kurs nužudė šv. Jokūbą Vyresnijį, paskui su- gavo ir uždarė kalėjime šv. Petrą ir po švenčių ketino jį nukirs- dinti. Visa Bažnyčia meldėsi už vyriausiojo apaštalo išgelbėjimą. Ir tikrai, naktį prieš pat nukirtimą atsiuntė Dievas angelą jo iš- gelbėti. Pančiai nukrito nuo šv. Petro rankų ir kojų, geležinės durys pačios atsidarė, ir šv. Petras, angelo vedamas, išėjo iš ka-

S

lėjimo. Vengdamas naujo persekiojimo, nebepaliko žydų žemėje ir pasitraukė į tolimesnius kraštus skelbti Evangelijos (42). Krikščionys iš pagonių.

Dar Palestinoje tebebūdamas, šv. Petras pirmas priėmė į krikščionių draugiją Romos šimtininką Kornelijų, ir žydai labai stebėjosi, kad ir pagonys gauna Šventąją Dvasią. Paskui ir daugiau pagonių įėjo į Kristaus Bažnyčią. Didesnė krikščionių draugija iš pagonių susidarė Antijochijoje, kur Kristaus mokiniai pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis. Kilo klausimas, ar krikščionys, at- virtę iš pagonių, turi laikytis Senojo Įstatymo apeigų. Jerozo- limos ir visos Palestinos krikščionys, kurie buvo iš žydų, tvirtai jų laikėsi. Mozės įstatymas buvo Palestinos krašto religija. Ma- žiau tesilaikė žydai, svetur gyvendami. Antiochijoje žydai krikš- čionys draugavo su krikščionimis iš pagonių. Bet atvykstą į An- tijochiją iš Jerozolimos per uolūs krikščionys iš pariziejų norėjo primesti krikščionims iš pagonių Senojo Įstatymo apeigas. Dėliai to kilo didelis nesutikimas. Povilas ir Barnaba, kurie daug buvo pasidarbavę, beplatindami Kristaus mokslą Antijochijoje, nutarė dėl žydų apeigų klausimo kreiptis į Jerozolimą į apaštalus (šv. Petrą, šv. Jokūbą Jaunąjį, šv. Joną). Apaštalų susirinkimas (apie 50 m.) nutarė, kad krikščionims ne žydams neprivalomos Senojo Įstatymo apeigos. Taip krikščionių Bažnyčia galutinai atsiskyrė nuo žydų sinagogos. š

Senojo Įstatymo apeigos galutinai išnyko, kada romėnai išgriovė Jerozolimą su bažnyčia (70), ir žydai po visą pasaulį buvo išsklaidyti. Krikščionys iš žydų ir pagonių susiliejo vienoje katalikų Bažnyčioje, kuri skirta buvo visoms pasaulio tautoms

Kristaus mokslo plitimas pagonių tarpe prie apaštalų gyvos galvos. Plitimo būdas.

Mažas Apaštalų ir jų mokinių būrelis išsiskirstė į visas ša- lis garsinti naujo tikėjimo. Beveik visi jie buvo menki Galiliejoš

142

rankpelniai, neturėjo nei didelio pasaulinio mokslo, nei turtų, nei valdžios. Rodėsi visiškai netikėtina, kad visas pasaulis priimtų jų skelbiamąjį tikėjimą.

Pradėdami tą didelį darbą, apaštalai pasitikėjo ne savo žmo- giškomis jėgomis, bet žodžiais to, kuris juos pasiuntė, taryda- mas: „Šfai aš esmi su jumis per visas dienas iki pasaulio pa- baigos“. Jėzus padrūtino jų skelbimą savo galybės ženklais. Apaštalai taip pat, kaip jų Mokytojas, stebuklingai gydė ligonis ir kitus stebuklus darė. Bet ir be stebuklų, pamačius arba išgir- dus apaštalus kalbant, lengva buvo įsitikinti, jog tiesą jie sako. Skelbė jie tai, ką patys savo akimis buvo matę. Neieškojo nei pelno, nei -žmonių garbės, tiktai jų išganymo. . Patvirtinti savo skelbimui nęsigailėjo gyvybės atiduoti. Garsino jie šventą ir aukštą mokslą, tokį aukštą, jog ir mokyčiausieji turėjo prieš jį nusilenkti, ir drauge visiems, net prasčiausiems žmonėms, suprantamą. To- kio mokslo nepramano žmonių išmintis; patsai jo aukštumas ir šventumas rodo dievišką jo pradžią. Tokie apaštalai tegalėjo per- mainyti pasaulį. i

Daug daiktų palengvino apaštalams Evangeliją garsinti. Be- veik visos tada žinomos žemės buvo Romos ciesoriaus valdžio- je, todėl susisiekimas toje pačioje valstybėje buvo daug lengve- snis, negu būtų buvęs tarp didesnio skaičiaus valstybių. Gerai įtaisyti keliai vienijo tolimiausius Romos imperijos kraštus, jos priklausą žmonės galėjo lengvai keliauti iš vieno krašto į kitą. Lotynų kalba, kaipo valstybės kalba, ir graikų kalba, kaipo mok- slo ir rašto kalba, buvo suprantamos visoje imperijoje. Daugu- mas pagonių matė savo tikėjimo niekingumą ir troško geresnio. Krikščionių tikėjimas išaiškino mokytiems pagonims, kam žmo- gus ant žemės gyvena, ramino neturtėlius ir vergus, žadėdamas aname gyvenime užmokestį už šio gyvenimo vargus. Apaštalams lengva buvo atlikti keliones po svetimus kraštus dėl to, kad di- desniuose Romos imperijos miestuose gyveno daug žydų. Pas tuos savo tautiečius atrasdavo krikščionių misionoriai prieglaudą, nuo jų pradėdavo ir Evangelijos skelbimą. Žydai pagonių tarpe vedė monoteizmo propagandą. Apie jų sinagogas visur buvo

LA

monoteizmo šalininkų. Iš jų susidarydavo ir pirmieji krikščionių mokslo sekėjai.

Šv. Povilas.

Kuo plačiausiai paskleidė Kristaus mokslą šv. Povilas apa- štalas. Kaip pirma, prieš savo atvirtimą, smarkus buvo to mok- slo persekiotojas, taip paskui pasidarė karštu jo platintoju.

Garsindamas Evangeliją, Šv. Povilas atliko tris dideles ke- liones per Mažosios Azijos ir Graikijos miestus, atvedė juose prie Kristaus daug žydų ir pagonių ir sutaisė iš jų krikščionių draugijas arba bažnyčias. Garsiausios buvo Korinte, Efeze, Milete, Kipro saloje. Šv. Povilo darbavimasis pagonių tarpe labai netiko žydams. Neapkentė jie pagonių apaštalo, laikė jį savo tautos priešininku, dėl to kad jis skelbė laisvę nuo Mozės įstatymo apeigų. Jau šv. Povilo kelionėje per Graikiją skundė jie jį Romos viršininkui už naujo mokslo platinimą. Atvykus šv. Povilui į Je- rozolimą, būtų jį tikrai užmušę, kad nebūtų jo išgelbėję iš žydų rankų Romos kareiviai. Suimtas kareivių ir atiduotas Romos vy- resnybei, šv. Povilas išbuvo dvejus metus kalėjime Palestinos Kezarėjoje pas Romos viršininką Peliksą. Kada Pelikso įpėdinis Festus ketino šv. Povilą išduoti žydams, šis, būdamas Romos pilietis, atsišaukė į ciesoriaus teismą, todėl buvo išsiųstas į Ro- mą. Romoje išbuvo kalėjime taip pat dvejus metus, mokydamas aplankančius jį žydus ir pagonis. Išleistas iš kalėjimo, dar kartą aplankė Graikijos bažnyčias, regis, ir Ispaniją. Viešpataujant Ne- ronui buvo nukirstas už tikėjimą (67 metais). Šv. Povilo veikimą

"plačiai yra aprašęs jo kelionių draugas Lukas „Apaštalų darbų“ knygoje.

Taip po visą Romos valstybę šv. Povilas paskleidė žinią apie Kristų. Savo milžiniška energija ir karštu atsidavimu naujam tikėjimui įgijo jam daug karštų šalininkų.

Šv. Petras

apaštalas po Jėzaus į dangų įžengimo veikė daugiausiai Je- rozolimoje, kur įsteigė bažnyčią. Skelbė Evangeliją ir kitur

AS ga

žydų žemėje ir šalutiniuose kraštuose. Kai kurį laiką darbavo- si Syrijos mieste Antijochijoje. Žydų, karaliui Herodui Agri- pai smarkiai persekiojant krikščionis, šv. Petras pasitraukė iš Pa- lestinos ir nuplaukė į Romą. Tenai pačiame pagonijos centre su- taisė krikščionių draugiją ir valdė ją, lankydamas drauge ir kitus kraštus. Anot šv. Leono I popiežiaus žodžių, Roma, kuri lig šiol priimdavo visų tautų burtus, liko ilgainiui visų tautų mokytoja. Iš Romos šv. Petro pasiųsti apsakinėtojai praplatino krikščionių ti- kėjimą Italijoje. Šv. Petro mokinys šv. Morkus įkūrė krikščionių bažnyčią Aleksandrijoje, dideliame Aigipto mieste. Šv. Petras bu- vo nužudytas Romoje apie 67 metus.

Kad šv. Petras gyveno Romoje ir tenai pabaigė savo gyvėnimą kan- kintiniu, apie tai randame nurodymų pas antrojo ir net pirmojo amžiaus rašytojus (Klemensą Romėną, Antijochijos vyskupą Ignacijų, Tertulijoną, Ireniejų). Jokia kita bažnyčia, išskiriant Romos, nesisavina sau garbės, kad joje būtų miręs šv. Petras. Negalimas daiktas, kad apie tokį svarbų atsitikimą, kaip vyriausiojo apaštalo mirtis, nebūtų palikę žinių. Todėl negalima abejoti, kad šv. Petras kentėjo ir mirė Romoje. Naujausiais lai- kais proti. Litzmann (protestantas), daręs archeologiškų kasinėjimų Romo- je, rado šv. Petro kapo ženklų.

Kiti apaštalai.

Šv. Jonas apaštalas gyveno Efeze ir valdė Mažosios Azi- jos bažnyčias. Apie 95 m. Domicijono ciesoriaus laikais buvo atvežtas į Romą ir įmestas į verdančio aliejaus katilą. Išlikęs gy- vas buvo išsiųstas į Patmo salą. Po Domicijono mirties (96) su- grįžo į Efezą ir tenai parašė savo Evangeliją.

Šv. Jokūbas Vyresnysis buvo nukirsdintas Jerozolimoje karaliaus Herodo Agripos įsakymu. Jaunesnysis Jokūbas

paliko Jerozolimoj vyskupu. Gyveno labai griežtą gyvenimą, tu- rėjo labai didelės įtakos pas žydus. Nužudytas 62 m.

Kitų apaštalų 'darbavimasis mažai težinomas. Skelbė jie Evangeliją daugiausiai rytų šalyse: Arabijoje, Syrijoje, Etijopijoje, Indijoje, Skytuose, Partuose. Visus juos Bažnyčia laiko kanki- niais.

PAL 6

Al > ak

Apaštalų darbavimosi apžvalga rodo, kaip ūmai paplito Kri- staus mokslas. Dar prie gyvos apaštalų galvos krikščionių drau- gijų atsirado ne tiktai didžiuosiuose Romos valstybės miestuo- se, bet ir pas tautas, gyvenančias už Romos imperijos sienų. Apaštalams skelbiant, įtikėjo į Kristų būriai pagonių visokio amžiaus ir pašaukimo: ne tiktai vergų ir žmonių vargdienių, bet ir didikų ir mokytų vyrų. Iš šv. Povilo apaštalo rašto į Pilypė-- nus (IV. 22) matyti, kad krikščionių tikėjimas turėjo jau savo išpažintojų ciesoriaus rūmuose.

Šventojo Rašto knygos.

Pradžioje Kristaus mokslas buvo gyvu žodžiu skelbiamas. Paskui tie pdmokslai buvo surašyti. Atsirado Evangelijų knygos.

Jų yra keturios. Apaštalas Matas aramaiškai parašė evan- geliją žydams. Jos atsiradimo laikas nėra tikrai nustatytas, bet ji buvo parašyta ne vėliau 70 metų, prieš Jerozolimos išgriovimą. Ji anksti buvo išversta į graikų kalbą. Kitą evangeliją parašė žy- das įjerozolimietis Morkus. Jo namuose Jerozolimoje buvo da- romi pirmųjų krikščionių susirinkimai, „jis buvo šv. Petro moki- nys ir šv. Povilo kelionių draugas. Parašyta ji Romoje tos baž- nyčios krikščionims, iš šv. Petro apsakinėjimų, ne vėliau 70 metų. Klasiškai išlavintas krikščionis iš pagonių, šv. Povilo kelionių draugas, šv. Lukas gydytojas parašė pagonims trečią evange- liją. Parašyta ji prieš šv. Povilo mirtį, 62—63 metais, regis, Ro- moje, po priežiūra sargyboje esančio šv. Povilo. Pagaliau ketvirtą evangeliją parašė šv. Jomas apaštalas. Jos atsiradimo laikas 100—110 metai.

Iš pačių evangelijų matyti, kad jų autoriai labai gerai pa- žino Palestinos geografiją, gyventojų praeitį, papročius, kultūrą. Iš daugybės išgalių jaučiamas plastantis gyvas gyvenimas, kurį teisingai tegalėjo aprašyti tik to laiko autoriai, kurie patys yra pažinę tą gyvenimą su jo komplikuotais santykiais. Naujieji tyri- nėjimai patvirtina evangelijų pasakojimo tikrumą. Jei jos būtų buvusios rašytos vėliau, pavyzdžiui, antrajame amžiuje, kada jau buvo išmirę žmonės, gyvenę Kristaus laikais, tokio teisingo aprašymo jie nebūtų galėję duoti. Kaip tiktai antrajame amžiuje

2

Kunigų Sai abaarijos BIBLIO TEKA

sis si "

2 | Kauno Tarpilecezinės L

ž 4

par a

atsirandančios netikros evangelijos, vadinamos apokrifais, pilnos prasimanytų pasakų, todėl kad 1. jų autoriai rašė apie daiktus, kurių tikrai nebežinojo, 2, nebebuvo gyvų žmonių, kurie būtų galėję sukontroliuoti aprašomus dalykus.

Šv. Lukas parašė dar „Apaštalų darbų“ knygą. Prasideda ji Jėzaus Kristaus į dangų įžengimu, baigiasi šv. Povilo kalėjimu Romoje. Pirmos rūšies šaltinis pažinti Bažnyčios pradžiai.

Šv. Povilas, įsteigęs įvairiuose kraštuose bažnyčių, rašė į jas gromatų, kuriose aiškino tikėjimo dalykus, baudė klystančius krikščionis ir davė jiems pamokymų.

Šv. Povilas paliko keturiolika gromatų: vieną į romėnus, dvi į ko- rintiečius, vieną į galatus, vieną į zieziečius, vieną į pilypėnus, vieną į kolosėnus, dvi į tesalonikiečius, dvi į Timotiejų, šv. Povilo mokinį, vieną į Titą, vieną į Filemoną ir vieną į žydus.

Kitų apaštalų turime šių raštų: šv. Jokūbo apaštalo gro- matą, dvi šv. Petro apaštalo gromatas, tris šv. Jono apaštalo gro- matas ir šv. Judo apaštalo gromatą. Šv. Jonas apaštalas parašė dar Apreiškimą apie būsiantį Bažnyčios likimą. Visus tuos raš- tus Bažnyčia priskaito prie Šventojo Rašto knygų.

Šventojo Rašto knygos buvo skaitomos krikščionių susi- rinkimuose ir labai branginamos ir saugojamos.. Todėl išsilaikė nepagadintos.

Taigi Šventojo Rašto knygos atitinka visus reikalavimus, kuriuos aštriausia kritika stato istorijos šaltiniams.

Autoriai rašė apie savo laiko atsitikimus, kuriuos gerai ži- nojo. Rašė apie tuos pačius atsitikimus keli kartu, vienas kitą kontroliuodami. Autoriai buvo aukštos doros vyrai, kuriems rū- pėjo tiesą parašyti,

Krikščionių tikėjimo persekiojimas Romos valstybėje.

Persekiojimo priežastys.

Krikščionių tikėjimo, atnešto iš žydų žemės ir I žydų dau- giausiai platinamo, pagonys pradžioje neskyrė nuo žydų tikėjimo.

g

O kadangi Romos valstybės įstatymai negynė žydams, kaip ir ki- toms užkariautoms tautoms, išpažinti savo tikėjimą, todėl „tąja lai- sve naudojosi ir krikščionys. Kartą žydams apskundus šv. Po- vilą už naujo tikėjimo platinimą, Romos viršininkas nerado tame nieko blogo ir pavarė juos iš teismo.

Bet ūmas krikščionių mokslo plitimas turėjo netrukus at- kreipti į jo išpažintojus Romos vyriausybės akis. Žydai, skųs- dami krikščionis, pagaliau įtikino valstybės vyriausybę, kad krikš- čionys esą išpažintojai naujo tikėjimo, visai atskiro nuo žydų, Romos įstatymai gynė naujų tikėjimų įvedimą be valstybės vy- riausybės leidimo. Todėl nuo to laiko, kaip tiktai įsitikinta, kad krikščionys yra išpažintojai nauio tikėjimo, ir tai tokio, kurs ne- pripažįsta jokių kitų, net ir Romos, dievų, prasidėjo jo peESPS: jimas Romos valstybėje.

Kada buvo išleisti įstatymai, draudžią krikščionių tikėjimo išpažinimą, nėra visai tikra. Regis, kad tai įvyko jau Nerono laikais, bet ne vėliau antrojo amžiaus pradžios.

Krikščionis kaltino, kad jie esą valstybės priešininkai. Anais laikais labai buvo išplitęs Romos valstybės garbinimas cieso- soriaus asmenyje. Ciesorių laikė dievu, jo valia buvo šventa, jam pagerbti statė altorių, degino smilkalo aukų. Krikščionys, kurie tepripažino vieną Dievą, negalėjo ciesoriui deginti aukų ir atida- vinėti dieviškos garbės. Todėl krikščionis apšaukė maištininkais, ciesoriaus ir valstybės priešininkais.

Krikščionys neturėjo statulų, negalėjo parodyti savo Dievo, todėl pagonys apšaukė juos bedieviais.

Kada atsitikdavo kokia vieša nelaimė, siausdavo limpančios li- gos, badas, maras, kaltinami būdavo krikščionys. Už jų, esą, be- dievystę užrūstinti dievai plaką visą valstybę.

Krikščionių šalinimasis nuo pagonių draugijos ir jų netiku- sių pasilinksminimų pagimdė nuomonę, kad krikščionys esą vi- sokios linksmybės priešininkai ir neapkenčią žmonių giminės.

Patsai krikščionių gyvenimas kėlė prieš juos tamsių minių neapykantą. Ar tai linksmindavosi pagonys cirke, žiūrėdami, kaip žvėrys ir žmonės drasko kits kitą, ar tai švęsdavo kokio dievo

2*

,

atė aa

šventę, dažnai niekur tarp susirinkusiųjų nebuvo matyti krikš- čionių. .

Platino apie krikščionis visokių nebūtų daiktų; būk jie gar- biną asilo galvą, savo naktinėse sueigose užmušą kūdikių, valgą jų kūnus ir gerią kraują, atsiduodą biauriausiai paleistuvystei.

Tacitas juos vadina biauriausiais žmonėmis (gens taeterri- ma), dėl nedorybių nekenčiamais, žmonių giminės neapykanta (per flagitia invisi, odium generis humani), Svetonijus -- žmonė- mis naujų kenksmingų burtų (genus hominum superstitionis novae et maleficae).

Dėl visų tų priežasčių krikščionims taikė įstatymus, baudžian- čius už dievų negerbimą, valstybės draudžiamų draugijų steigi- mą, žavėjimą.

Persekiojimas.

Krikščionis Romos valstybėje persekioti pirmas pradėjo cie- sorius Neronas (64). Nuo to laiko krikščionių kraujas tekėjo be- maž kuo per tris šimtus metų. Kai kurie žmoniškesnieji ciesoriai nereikalavo krikščionių žudymo, bet įstatymai prieš juos nebuvo aimainyti lig 313 metų. Todėl, ir tiems žmoniškesniems cieso- riams viešpataujant, jokia teisė negynė krikščionių nuo viršininkų smarkumo ir minių neapykantos. Tūkstančiai krikščionių padėjo savo galvas už tikėjimą. Turėjo jie iškentėti baisiausius sopulius, kokius tiktai gali pramanyti žmonių įnirtimas. Dažniausiai krikš- čionys būdavo prie kryžiaus kalami arba išmetami cirkuose žvė- rims sudraskyti. Ne retai tačiau reikėdavo krikščionims išturėti daug sunkesnių ir ilgesnių kankinimų. Neronas, apliejęs juos derva, degindavo savo sodnuose. Kiti viršininkai liepdavo plakti krikščio- "nis geležiniais botagais, kepinti ant lengvos ugnies, draskyti kūną ig kaulų geležinėmis šukomis. Bet ir smarkiausias krikščionių žudymas negalėjo sulaikyti jų skaičiaus augimo, ir Tertulijonas teisingai galėjo parašyti, jog nužudytųjų krikščionių kraujas esąs sėkla, iš kurios dar daugiau jų dygstą.

Kankiniai, atiduodami gyvybę dėl tikėjimo, buvo ne tiktai drąsūs jo išpažintojai, bet ir skelbėjai. Ramumas, kenčiant di- džiausius sopulius, darė didelio įspūdžio pagonims, ir daugelį

9 a

jų patraukdavo prie krikščionių tikėjimo. Kankinių drąsa, jų ne- - bijojimas mirties, ramumas didžiausiuose sopuliuose rodė tvirtą jų įsitikinimą, kad jų tikėjimas teisingas. Nenoroms pagonių gal- vose kildavo mintys, jog Dievo turi būti tikėjimas, duodąs savo išpažintojams tokios stiprybės. Šventas krikščionių gyveni- mas, jų niekinimas žemės gerybių ir garbės dar labiau pakelda- vo krikščionis pagonių akyse. „Nustota tikėti paskalomis apie biaurų krikščionių elgimąsi naktinėse sueigose.

Pirmas ėmė persekioti krikščionis žiaurus tironas Neronas, norėdamas nuo savęs ant krikščionių nukreipti įtarimą dėl Romos miesto padegimo. Tuomet kentėjo didelė daugybė krikščionių.

Apie tą persekiojimą taip rašo romėnų istorikas Tacitas (Annal. 15- 44): „tam įtarimui pašalinti Neronas pastatė kaltininkų ir baudė didžiausiais kankinimais žmones, neapkenčiamus dėl nedorybių, kuriuos minia vadino krikščionimis. Tas vardas turi pradžią nuo Kristaus, kuris Tiberijaus laikais krašto viršininko Poncijaus Piloto mirtimi buvo nubau- stas. Tam kartui sustabdyti pavojingi burtai vėl iškilo, ne tiktai Judėioi, kur ta blogybė atsirado, bet ir Romoje, kur visi žiaurumai ir begėdišku- mai suplaukia ir garbinami. Pirma buvo suimti, kurie prisipažino (esą krikščionys), paskui jų nurodymu didelė daugybė, kurios susekė ne tiek padegus, kiek žmonių giminę meapkenčiant. Žudomiems buvo pridedama išniekinimų: apdengtus žvėrių kailiais atiduodavo šunims sudraskyti, arba kaldavo prie kryžių, arba degindavo.“

Panašus į Neroną žiaurumu Domiciionas (81—96) atkartojo krikščionių persekiojimą (nuo 94 m.). Kaltino juos už bedievystę ir svetimus burtus.

Traianas (98—117) priskaitė krikščionių tikėjimą prie uždraustų tikėjimų ir apskųstuosius krikščionis įsakė bausti, kaip matyti iš žemiau dedamos jo korespondencijos su Bytinijos krašto viršininku Plinijum Jaunuoju.

Plinijaus laiškas Traianui: „Prie krikščionių tyrinėjimo miekuo- met nesu buvęs, todėl nežinau, už ką ir kiek ar baudžiama, ar klau- siama. Ir gerokai svyravau, ar yra skirtas amžiui, ar net visai įauni niekuo nuo suaugusių neskiriami; ar dovanojama dėl atgailos, ar. nieko negelbsti tam, kurs buvęs krikščionimi nustojo iuo būti; ar baudžiama už patį vardą kad ir be nedorybių, ar nedorybės, sujungtos su vardu. Tuo tarpu su tais, kurie pas mane buvo apskųsti esą krikščionys, taip elgiaus: klausiau juos, ar yra krikščionys; prisipažįstančius kartkartėmis klausiau, grasindamas mirtimi, neatsisakančius liepdavau nužudyti. Neabejoiau, kad, vis viena, ką jie išpažintų, be abejo, užsispyrimas ir nepalenkiamas atkak-

Da

lumas baustinas. Buvo ir kitų tos beprotystės šalininkų; įuos, kadangi buvo Romos piliečiai, užrašiau pasiųsti įmiestą (Romą). Pagaliau pačioje byloje, kaip paprastai esti, plečiantis nedorybei, pasirodė įvairios jos rūšys. Įteiktas buvo be parašo sąrašas su daugelio vardais, kurie gynėsi esą arba buvę kada nors krikščionys; kadangi iie, man reikalaujant, dievus garbino ir tavo statulai, kurią tyčia su dievų vardais liepiau atnešti, aukojo smilkalo ir vyno, be to, piktžodžiavo Kristui, ko negal priversti daryti tuos, kurie tikrai yra krikščionys, tai nutariau įuos paleisti. Kiti sąraše parodyti krikščionys pasisakė esą krikščionys ir tuojau išsigynė: dėl buvimo buvę, bet nustoję būti, kiti prieš trejus metus, kiti prieš daug metų, kai kurie net prieš dvidešimt metų. Visi ir tavo statulą, ir dievų paveikslus garbino, jie ir Kristui piktžodžiavo. Sakės tiek buvę jų kal- tybės ar klaidos, kad paskirtomis dienomis prieš aušrą suseidavę gie- smių drauge giedoti Kristui Dievui ir darę priesaiką ne kokiai nedorybei, bet kad nevogsią, neplėšią, nesvetimoteriausią, duotą žodį laikysią, užstato grąžinti neatsisakysią; tai atlikę išsiskirstydavę ir vėl suseidavę imti valgio, bendro ir nekalto, o nustoję tai daryti po mano įsakymo, kuriuo tavo įsa- kymu uždraudžiau draugijas. Laikiau reikalingu daiktu kankindamas tyrinėti dvi mergaites, kurios buvo vadinamos patarnautojos, kiek yra tiesos. Nieko kito neradau, kaip burtus netikusius ir nemažus, todėl atidėjęs tyrinėjimą kreipiausi į tavę klausdamas patarimo. Rodėsi man reikalas vertas pasitarimo labiausiai dėl skaičiaus esančių pavojuje. Patenka ir pateks į pavojų daugelis visokio amžiaus, padėties, abieių lyčių. Tie burtai paplito ne tik po miestus, bet ir po sodžius ir laukus, regis, kad galima juos sustabdyti ir pataisyti. Tikrai matyti, beveik jau ištuštė- jusias bažnyčias pradėjo lankyti -ir šventas apeigas seniai apleistas švęsti, dažnai ir aukas daryti, kurių retas teatsirasdavo pirkėjas. Iš to lengva suprasti, kokią žmonių minią gal pataisyti, iei palikti atgailai vietos.“

* Trajanas atsakė: „pasielgei, mano Sekundai, kaip reikėjo, tyrinė- damas bylas tų, kurie kaipo krikščionys pas tave buvo skundžiami. Bendrai negaliu mustatyti tikrą taisyklę. Ieškoti nereikia, jei skun- džiami ir kaltinami, reikia bausti; kurie ginsis esą krikščionys ir tai įrodys, garbindami mūsų dievus, nors būtų buvę įtartini, tegauna atlei- dimą dėl atgailos; be parašo įteikiami skundai "neturi būti priežastim bandymui.“

Tuo Traiano dekretu visam šimtmečiui buvo nustatyta norma elgtis su krikščionimis. Valstybė iš savo inicijatyvos ių neieško. (Gavus skundą baudžia. Nepriiminėjami skundai be parašo. Skundikas turi įrodyti kaltybę, kitaip pats baudžiamas už šmeižimą. Visa tai bent kiek gynė krikščionis.

a

Trajano įpėdiniai Hadrijonas ir Antonijus Pijus sulaikė | bent kiek persekiojimą, bet visai jo nesustabdė.

Padidėjo persekiojimas prie Morkaus Aurelijaus (161—180).

Dar labiau buvo persekiojami krikščionys prie Septimijaus Severo (193—211).

Prie io įpėdinių krikščionys beveik per 40 metų ramiai galėjo išpažinti savo tikėjimą. Ciesorius Aleksandras Severas pagarboje laikė krikščionių doros mokslą ir Kristaus statulą buvo pastatęs savo šventykloje. Krikščionių skaičius labai gai bet už tat Žymiai atvėso jų tikėjimo karštumas,

Deciius (249—251), siauraprotis politikas, manė sustiprinsiąs griūnančią Romos valstybę, gaivindamas senovišką Romos tikybą, todėl buvo pasiryžęs visai išnaikinti krikščionis. Krikščionys buvo ieškomi ir visaip kankinami, kad atsižadėtų savo tikėjimo. Daugelis - krikščionių, pabūgę kančių, atstojo nuo tikėjimo arba už pinigus pirkosi raščiukus, būk sudėię aukų dievams.

Po trumpo, bet smarkaus persekioiimo prie Valeriiono (253—260) krikščionys vėl susilaukė laisvės, nė kieno nekliudomi viešai galėjo savo tikėjimą išpažinti, bažnyčias statytis. Krikščionių tikėjimas labai išsiplėtė.

Didžiausias buvo persekiojimas prie Dioklecijono k) Tas ciesorius pradžioje toleravo krikščionis, daug jų buvo ciesoriaus dvare, kai kurie užėmė aukštas vietas. Bet paskui, kurstomas savo draugo žiauraus ciesoriaus Galerijaus, Dioklecijonas išleido įsakymą prieš krikščionis (303). Pradžioje krikščionys buvo pašalinti iš kariuomenės, paskui įsakyta nugriauti jų bažnyčias, atimti jų turtus, pagaliau liepta visiems gyventojams aukoti dievams; kas to nedarė, buvo bau- džiamas. Daug krikščionių buvo tuomet smarkiausiai kankinti ir nužu- dyti, daug išsiųsti į kasyklas prie sunkių darbų, išlupus jiems pirma dešiniąją akį ir sužeidus kairiąją koją. Tiktai Galijoje ir Britanijoje, kurios buvo Konstancijaus Chloro valdžioje, krikščionių likimas buvo geresnis, pasitenkinta sugriovimu jų bažnyčių.

Dioklecijono įpėdiniai Galerijus ir Maksiminas Daia to- liau persekiojo krikščionis, kol juos pačius Dievas suklupdė. Galerijus, ištiktas sunkios ligos, prieš mirtį išleido įsakymą (311), kuriuo suteikė krikščionims tikėjimo laisvę, prašydamas, kad iie melstų iam iš savo Dievo sveikatos. Maksiminas, nuveiktas Licinijaus mūšyje prie Adria- nopolio, nusinuodijo ir mirė baisiausiuose skausmuose. Panašiai nelai- mingi buvo ir kiti krikščionių persekiotojai; Maksiminijonas, Maksencijus, Licinijus. Konstancijaus Chloro sūnus. Konstantinas sustabdė pagaliau krikščionių persekiojimą.

a žopUi

Krikščionių skaičius. Krikščionių. tikėjimas plito slapta. Todėl sunku suvokti tikrų žinių apie krikščionių skaičių pirmaisiais amžiais. Tacitas ir Plinijus paliko liudijimą apie didelį krikščionių skaičių. Dar aiškiau rašo apie didelį krikščionių tikėjimo išsiplėtimą Tertulijonas. Apgynimo knygoje') taip jisai prakalba į pagonis: . „jei norėtumėm -su jumis kariauti, argi neužtektinas būtų mūsų skaičius? Vakarykščiai tesame. o visa jūsų pripildėme: miestus, salas, susirinkimus, ciesoriaus rūmus, senatą, pačias jums bažnyčias tepalikome. Bet ir be karo, įei tokia žmonių daugybė, nuo iūsų atsisliyrusi, išeitų, dėl paties atsisky- rimo tokios gyventojų daugybės pragaištų jūsų valstybė“. Kitame rašte Tertulijonas sako: „į ką kitą, iei ne į Kristų, įtikėio viso pasaulio tautos? Į ką kitą tiki partai, medai, elamitai, gyventojai Mezopotamijos, Arme- nijos, Frigiios, Kapadokijos, Ponto, Azijos, Pampilijos, Aigipto, Afrikos, romėnai ir svetimtaučiai, gyventojai romėnams neprieinamos Britanijos, Germanijos, Skitijos ir šalių mums nežinomų“ ?). Tą patį dalyką pa- tvirtina šv. Ireniejus. Rašo jisai: „tautos, kurios skiriasi viena nuo kitos, laikosi to paties palikimo, ir Germaniios bažnyčios turi tokį pat tikėjimą, kokį ir Ispanijos, Galijos, Rytų šalių, Aigipto ir Afrikos“ ?). Apie vidurį trečiojo amžiaus buvo daromi Afrikoje ir Italijoje vyskupų susivažiavimai, kuriuose dalyvavo po kelias dešimtis vyskupų (90—60). Todėl krikščionių tikėjimas tuose kraštuose turėjo būti labai paplitęs. Edesoje ir Armenijos karalystėje krikščionių tikėjimas buvo viešpa- taujantis. Romos imperijoje kai kuriuose kraštuose, kaip antai Mažojoje Aziioie, krikščionys sudarė arti pusės visų gyventojų. Daugiau krikš- čionių buvo žieminėje Mažojoje Azijoje, Syrijoie, Aigipte, Afrikoje, mažiau Italijoje ir Galijoje.

Milano ediktas.

. Konstantinas Didysis pirmas įvertino krikščionių skaičių ir jų tikėjimo reikšmę valstybei ir perėjo į krikščionių pusę. Jis savo išsilavinimu, žmoniškumu, dėrumu labai skyrėsi nuo savo draugų Galerijaus, Maksimino Dajos, Maksencijaus, tamsių, žiau- rių, ištvirkusių. Jis ir jo tėvas buvo garbintojai vyriausio saulės dievo, taigi artimi krikščionių monoteizmui. Stebino jį ciesorių persekiotojų nelaimingas likimas, jo tėvo ir jo paties laimė. Pradėda- mas sunkią kovą su Maksencijum, ieškojo krikščionių Dievo pa- dėjimo. Pats papasakojo istorikui Euzebijui matęs danguje kry-

!) Apolog. cap. 37. *) Adversus Judaeos. cap. VII. *) Advers. haer. I, 10, 2 7

Konstantinas Didysis.

LSS Age

žiaus ženklą. Kristaus monogramą liepė pa- dėti savo kariuomenės vėliavoje. Pergalėjęs daug galingesnį už save priešininką Mak- sencijų, 313 metais susivažiavo su rytų ša- lies ciesorium Licinijum ir drauge su juo iš- leido įstatymą (Milano ediktą), kuriuo su- teikė krikščionims visišką tikėjimo laisvę ir įsakė jų Bažnyčiai grąžinti atimtas šventy- klas ir kitus trobesius.

Taip krikščionys laimėjo ilgą ir smar- kią kovą su pagonija. Krikščionių tikėjimas,

"beveik per pustrečio šimto metų persekioja-

mas, ne tiktai nepragaišo, bet apėmė visus, Romosvalstybės kraštus: Tasai ūmas tikėjimo plitimas sunkiausiose sąlygose ir tvermė per- sekiojimuose yra nepaprasti atsitikimai, žen-

klas dieviškos jo pradžios ir galybės. 4

7

Kova dvasios ginklais.

Filosofų užpuldinėjimai.

Krikščionims pirmaisiais amžiais reikėjo ne tiktai išlaikyti smarkų Romos ciesorių persekiojimą, bet ir kovoti su pagonių filosofais, išjuokiančiais savo raštuose krikščionių tikėjimą, su naujomis tikybomis ir su heretikais.

ka (Ž A £ ų 5 , * ša (2 * p vūv - N

“

|: 'sess| evauc: p V. bdų N

Labarum, Konstantino D. „ duota kariuomenei vėliava.

Iš filosofų, kovojusių su krikščio- nimis, žymiausias yra Celsus (apie,180 m.). Jis parašė knygą „Tikras žodis“, kuri buvo ginklų prieš krikščionis arsenalas. Juo kar- tais tebesinaudoja ir mūsų laikais tikėjimo priešininkai. Celsas yra skaitęs krikščionių knygas, kritikuoja Biblijos istoriją, kaltina krikščionis už jų skyrimąsi nuo kitų tikybų, | išjuokia juos kaipo gaują apjakusių žmonių,

kurie temoką pritraukti tamsuolius, vergus, moteris. Aukštą Evan-

=

gelijos dorą betgi pripažįsta. Celso knyga prieš krikščionis žu- vo, težinoma iš Origeno atsakymo. Celso draugas šatirikas Lu- kijanas Samosatietis savo raštuose išjuokia krikščionių dorą, jų artimo meilę, piešia krikščionis naiviais žmonėmis, ku- riuos išnaudoja visokie apgavikai.

Rytų religijos. Senoviškas romėnų tikėjimas su savo apeigų formalizmu žlugo drauge su respublika. Sugriovė jį grai- kų kultūros kriticizmas. Imperijos pradžioje plačiai buvo paskli- dusi skepticizmo srovė. Tuščios šventyklos griuvo, kunigų vie- tos būdavo neužimtos. Augustas stengėsi atgaivinti religiją, pa- laikydamas ciesoriaus garbinimą, bet nevertų ciesorių eilė davė mirtiną smūgį ciesorių garbinimui. Žmonės, kamuojami abejoji- mo, nukrypo į rytų religijas, kurios skelbė aukštesnį Dievo pa- žinimą ir tikrą išganymą. Romoje ir kitur labai plito garbinimas Aigipto dievo Serapio ir Izės, Frigijos deivės Kibelės, Syrijos dievo — saulės ir Persijos dievo Mitros. Žymesnieji asmenys pašvęsdavo save į tų tikybų paslaptis arba misterijas tam tikro- mis apeigomis — taurobulijomis. Visos tos religijos garbino tas pačias gamtos jėgas, todėl jos gerai sugyveno gretimais. Iš jų susimaišymo iškilo lyg viena visiems bendra religija, artimas mo- noteizmui saulės garbinimas, paplitęs Syrijoje, kurį palaikė cie- soriai iš Syrijos dinastijos. Taip prieš universalinę krikščionių religiją mėgino pastatyti taip pat universalinę pagoniška tikybą. Plutarchas rašė: „Nėra įvairių dievų įvairioms tautoms. Mainosi vardai, garbinimo formos, simbolai, o yra tik viena išmintis, kuri viešpatauja pasaulyje“. Tais žodžiais trumpai išreiškė tik y- binį sinkretizmą, kurs Mele buvo pasklidęs antrajame ir trečiajame amžiuje.

Atgyjančią tikybos dvasią palaikė pagonių filosofai, sugal- vodami senosioms tikyboms pataisyti tam tikrų sistemų: nau- jąjį pitagorizmą (Filostratas, Plutarchas, Maksimas Ty- rietis) ir labiau už jį paplitusį naująjį platonizmą.

Jo tvėrėjai buvo filosofas Ammonijus Sakas (f 242) ir jo mokinys Plotinas (+ 261). Naujojo platonizmo pamate buvo monoteizmas, o senieji dievai esą gamtos jėgos arba tar- pininkai Dievo ir žmonių. Prieš krikščionių apreiškimą mėgino

-

.

aa

pastatyti pagonių apreiškimą, paremtą orakulų ištarmėmis. 1 japlatonikai reikalavo griežtos doros.

Herezijos.

Ta sinkretizmo srovė buvo juo pavojingesnė, kad pačiuose krikščionyse atsirado jai pritariančių heretikų. Iš visų herezijų daugiausia turėjo šalininkų gnostikai, atsiradę jau pirmajame amžiuje, bet plačiai tepasklidę antrajame amžiuje. Jie mėgino Kristaus mokslą pataisyti pagonių filosofija arba senoviškomis tikybomis, gyrėsi geresniu Dievo pažinimu (gnosis=žinojimas, mokslas), lyg iš kokio betarpio apreiškimo, regėjimo. Gnosticiz- mas tai stiprus krikščionybės pasidavimas helenizmui. Gnostikai sakė, kad Dievas negalėjęs sutverti šio pasaulio su jo bloga ma- terija, jį sutvėrusios tarpininkės dvasios. Kristus neprisiėmęs kūno, bet tiktai rodęsis žmogumi. Visi gnostikai skelbė dualizmą arba du pradu: gerą Dievą ir blogą materiją. Reikalavo nuo savo ša- lininkų, kad susilaikytų nuo mėsos valgymo, moterystės, per kurią plinta materijos viešpatavimas. Iš kitos pusės, kadangi mate- rialiniai darbai neturį jokios reikšmės doros atžvilgiu, tai gnosti- kai visa išteisindavo, net šlykščiausią paleistuvystę.

Gnostikai daug rašė, bet jų raštai žuvo, žinomi tiktai iš polemikos su jais krikščionių rašytojų.

Kova su pagonių tikybomis, filosofija, su heretikais krikš- čionimis buvo labai sunki. Padėjo ją laimėti tiesos galybė. Krikš- čionių tikėjimas davė tai, ko ištroškę buvo žmonės, o ko nega- lėjo duoti nei filosofija, nei kitos tikybos: Dievo pažinimo tik- rumą, aiškų atsakymą į amžinuosius klausimus. Rytų religijos buvo tiktai mitai, o Kristaus - apreiškimas istorijos faktas, neseniai įvykęs, kurį nesunku buvo patikrinti.

Pagonių pasaulis buvo paskendęs prietaruose. Viešpatavo tikėjimas į magiją, astrologiją, visokius žavėjimus. Spaudė visus tikėjimas į aklą neatmainomą likimą, į didelę demonų valdžią. Tikybinės tiesos netiktumą pagonyse tuo laiku gerai išreiškia Kiprijonas: „buvau pasinėręs tamsybėse, gilioje naktyje, buvau šen ir ten blaškomas šio pasaulio siūbuojančioje jūroje ir klajo-

7 gRs

jau lyg aklas, nežinodamas savo gyvenimo tikslo, be tiesos ir šviesos“. Krikščionių Bažnyčia gelbėjo žmoniją iš visų tų „prie- tarų, abejojimų, duodama tikrą tiesos pažinimą, savo Sakramentų

malone užtikrindama išganymą. Gintis krikščionims daug padėjo

Apologetai.

Antrajame ir trečiajame amžiuje 'atsiranda nemažas skaičius mokytų krikščionių. Jie savo raštais įrodinėjo neteisingumą krikščionims daromų priekaištų, aiškino savo tikėjimo tiesas, statė pagonims prieš akis aukštą krikščionių dorą, rodė pagonių tikėjimo niekingumą.

Pagonys kaltino krikščionis, kad jie esą bedieviai. Jiems taip atsako Aristidas: „graikai prasimanė daugybę dievų, vyriškų ir mote- riškų, tarp kurių atrandame tokių, kurie svetmoteriavę, užmušinėię, buvę rūstūs, kerštininkai, tėvų užmuščiai, vagys ir plėšikai. Graikų dievai buvę nedori, juokingi, biaurūs, paniekinimo verti ir savo elgesiu teisino žmonių svetimoteriavimus, svetimų turtų plėšimą ir visokius kitus biaurius ir nedorus darbus. Krikščionys atrado tiesą. Jie pažįsta ir tiki į vieną Dievą, dangaus ir žemės Sutvėrėją, ir jokio kito dievo nepripažįsta. Nuo savo Dievo gavo ie įsakus; jų laikydamies, tikisi įgyti aname gyvenime amžiną laimę. Didis ir stebuklingas yra krikščionių mokslas. Jie yra nauja giminė, turinti savyie Dievo priemaišą“. Kitas gynėjas Atenagoras taip vėl rašo apie tą patį dalyką: „mes esame įsiti- kinę, kad Dievas mato mus dieną ir naktį ir žino net slapčiausias mūsų mintis, jisai yra pati šviesa. Mes tikimės amžinai gyvensią arba dangaus laimėie, arba pragaro ugnyje, taigi kaip galėtumėme blo- ga daryti ir atsiduoti didelio teisėjo bausmei“.

Kad pagonys kaltino krikščionis, būk jie savo sueigose pa- leistuvauią, atsako Minucijus Peliksas: „iūsų tragedijos, kurias nuolat girdite ir skaitote, giria tokius darbus“. Tertulijonas vėl rašo: „kas gi tos paleistuvystės daugiau turi ,ieigu ne tie, kurie mokosi jos nuo Jupitero“. Toliau Tertulijonas įrodinėja, kad visi nusikaltėliai, - baudžiami vyriausybės už nedorus darbus, esą pagonių pusėje. „Jūsiškių visuomet kalėjimai ištroškę, iūsiškių laukia metalų kasyklos, įūsiškiais visuomet penimi žvėrys. Nė vieno nerasi tenai krikščionies, jei bent dėl to tiktai, kad yra krikščionis“.

- Kaip gi skaisčiai žiba krikščionių dora, sulyginus ją su pagonių. Paklausykime tų pačių apologetų žodžių: „Mes šventai gyvename mo-

-

terystėje ir Žinome vieną tiktai moterį arba nė vienos. Daugelis iš mūsų laiko amžiną skaistybę ir taip- suvaržo kūno geidulius, jog atsisako ir nuo leidžiamo sąryšio“ (Minucijus. Peliksas). „Visokių kūno, nuodė- mių taip saugojamės, jog niekas iš mūsų neveizi su pageidavimu. Vil damies amžinųjų gerybių, paniekiname žemiškas. Daug gal atrasti tarp mūsų vyrų ir moterų, gyvenančių skaistybėie, kad tuo labiau su Dievu susivienytų. * Krauio -lieiimo ir užmušimo taip saugojamės, jog nenorime žiūrėti į gladijatorių muštynes. Pas mus viešpatauja susivaldymas, laikoma viena moterystė, sergima skaistybė, vykdoma teisybė, gar- binamas Dievas, tiesa viešpatauja, sutartis ramina, išmintis moko, Dievas karaliauja“ (Atenagoras). „Krikščionys gyvena kūne, bet ne kūnu. Ant žemės keliauja, bet ių tėviškė danguje. Visus myli, mors visų persekiojami. Neturtėliai yra, o daugelį turtingus padaro. Visko jiems trūksta, o viso jiems pakanka. Yra niekinami, betgi apsupa juos garbė, ių vardas išiuokiamas, bet jų teisybė pripažistama“ (Gro- mata į Diogenetą). „Krikščionys nieko- nesidrovi; nieko nesigaili. Apskųsti didžiuojasi, klausiami prisipažįsta, nuteisti dėkoja. Vieno tereikalauja: kad nebūtų kaltinami be ištyrimo“ (Tertulijonas).

Kalba. Pirmaisiais amžiais krikščionių rašytojų daugiausiai buvo vartojama graikų kalba, Aleksandrijos tarmė, priartinta prie liaudies kalbos. Nuo antrojo amžiaus pabaigos imama vartoti ir lotynų kalba. Lotyniškieji krikščionių rašytojai dar labiau atsitolino nuo klasiškosios kalbos negu graikiškieji. Tikrasis tvėrėjas vartojamos krikščionių rašytojų lotyniškosios kalbos, artimos liaudies kalbai, buvo Tertulijo- mas: Jis kalė naujus reikalingus terminus, konstrukcijas, vengė perdi- delio: purizmo, vis tuo tikslu, kad būtų suprantamas ir minioms. Jo kalbą toliau plėtojo Kiprijonas ir kiti: rašytojai.

Graikiški rašytojai.

Atenagoras, mokytas atenietis, parašė krikščionių gy- nimą, kurį padavė ciesoriui Morkui Aurelijui ir jo sūnui Komo- dui. Gynimas parašytas labai gražia kalba, dailia forma. Atena- goras su juridiniu griežtumu įrodinėja krikščionims daromų priekaištų neteisingumą, šaukiasi ciesoriaus teisybės ir tiesos meilės.

Drąsus krikščionių mokslo gynėjas buvo šv. Justinas, gimęs Samarijoje. Jaunystėje išėjo jisai aukštus mokslus, aplankė garsiausias graikų filosofų (stoikų, peripatetikų, pitagoriečių) mo- kyklas, bet niekur neatrado ieškomosios tiesos. Pranašų ir apaš-

90

talų raštų skaitymas atidarė jam akis. Šv. Justinas liko krikščio- nimi. Daug keliavo ir kelionėse suseidamas su įvairių nuomonių žmonėmis, skleidė krikščionių mokslą. Romoje įkūrė mokyklą, kurioje filosofijos dėstymą sujungė su krikščionių mokslo aiški- nimu. Parašė du ginamu raštu: vieną didesnįjį į ciesorių Anto- niną, Romos senatą ir tautą, kitą—mažesnį į ciesorių Morkų Aurelijų. Buvo nužudytas dėl tikėjimo (166). Paliko daug raštų prieš pagonis ir heretikus. Kalbos, formos nelabai težiūrėjo, ta- čiau jo raštai turi patraukiamos jėgos. Matyti juose atviras gar- bus autoriaus būdas, tvirtas tikėjimas į galutiną tiesos laimėjimą, drąsa savo įsitikinimų skelbime. Stengėsi, kiek galima, Kristaus tikėjimą suderinti su filosofų mokslu.

Nežinomo autoriaus Laiškas į Diogenetą įrodymų tvirtumą, minties aiškumą krikščionių tikėjimo tiesų dėstyme jungia su labai gražia, dailia kalba ir įtikinimo karštumu. Lotyniškieji rašytojai.

Žymus Romos teisininkas Minucijus Peliksas parašė labai dailiai sustatytą krikščionių tikėjimo gynimą knygoje „Octa- vius“. Išvedamas joje pagonio su krikščioniu pasikalbėjimas: pir- masis daro priekaištų krikščionių tikėjimui, antrasis į juos atsa- kinėja. Ta apologija pasižymi kalbos gražumu ir dailiu viso da- lyko išdėstymu. Tuo žvilgsniu Minucijus Peliksas turi panašumo į Atenagorą.

Kankintinių drąsa atvedė į katalikų Bažnyčią kitą garsų ra- šytoją Tertulijoną, atrikietį, vyrą didelių gabumų ir mokslo. Buvo teisininkas. Negalėjo ramiai žiūrėti į neteisingą krikščionių persekiojimą ir stojo jų ginti. Tertulijonas iš prigimties kovotojas, polemikas.' Jisai savo raštuose plakte plaka nedorą pagonių gy- venimą, atidengia visą jų tikėjimo niekingumą, įrodinėja krikš- čionims daromas skriaudas ir reikalauja jiems priderinčiosios tei- sybės. Jo raštų kalba skaudžiai čaižanti. Rašė trumpais sakiniais, labai sutrauktai, todėl dažnai sunkus suprasti. Buvo labai karšto, smarkaus ir nenusistojusio būdo (vir ardens), mėtėsi į krašiu- tiniškumus, linko į perdėjimą. Tuo reikia aiškinti, dėl ko savo am-

1

žiaus pabaigoje priklydo prie montanistų sektos, garsios išvir- šiniu gyvenimo aštrumu, mokančios, kad Dievas neatleidžiąs kai kurių sunkiųjų nuodėmių. Parašė dvi apologijas (apie 197 m.) ir daug kitų raštų.

Tertulijono mokinys šv. Kiprijonas, taip pat buvo airi- kietis. Išėjęs mokslus, buvo atidaręs iškalbos mokyklą Kartagine. Palikęs krikščionimi, savo didelius turtus išdalino pavargėliams. Buvo išrinktas to paties miesto vyskupu. Dėl aukštos kilmės, didelio mokslo ir gailestingų darbų buvo gerbiamas ne tiktai krikščionių, bet ir pagonių. Tą pagarbą padidino pasišventimas, su kuriuo šv. Kiprijonas maro laiku šelpė apleistus ligonis, krikš- čionis ir pagonis lygiai. Tiems, kurie, bijodami užsikrėsti, šalinosi nuo to gailestingo darbo, šv. Kiprijonas sakydavo, kad ne mažesnis esąs nuopelnas Dievo akyse mirti, šelpiant ligonis, kaip išlieti kraują dėl tikėjimo. Ciesoriui Decijui smarkiai per- sekiojant krikščionis, šv. Kiprijonas, nenorėdamas, kad Bažnyčia paliktų be ganytojo, pasislėpęs ją valdė. Išleido įstatus, kaip rei- kia elgtis su tais, kurie persekiojimo laiku, pabūgę kančių smar- kumo, buvo išsižadėję tikėjimo. Leido jiems sugrįžti į tikinčiųjų draugiją, atlikus pirma Bažnyčios uždėtą viešą atgailą. Ciesoriui Valerijonui atnaujinus persekiojimą, šv. Kiprijonas buvo suimtas ir nuteištas mirti (268 m.). „Deo gratias,“ atsakė Kiprijonas. Nu- kirsdinimo vietoje liepė išmokėti budeliams 25 monetas, pats nusivilko viršytinius rūbus, užsirišo akis ir atsiklaupęs ramiai pa- dėjo galvą nukirsti. Paliko daug raštų. Rašė daugiausia krikščio- nims. Polemikos vengė. Žiūrėjo praktikos tikslų, žadino tikėji- mo jausmus, bažnytinę dvasią. Kalba patraukia savo malonu- mu, taikumu. Jo raštai krikščionių labai buvo skaitomi ir bran- „ginami. Viename jų plačiai išdėstė mokslą apie Bažnyčios vie- nybę.

Aleksandrijos mokykla.

Krikščionys pradžioje neturėjo savų mokyklų ir noroms nenoroms turėjo lankyti pagonių mokyklas, kuriose viešpa- tavo priešinga krikščionystei pagonių dvasia. Taigi krikščionys

Innagdi“

rūpinosi savo mokyklų įsitaisyti. Jau antrajame amžiuje būta krik- ščionių mokyklų Antijochijoje, Kezarėjoje, Romoje, bet už visas jas labiau pagarsėjo Aleksandrijos mokykla. Iš jos išėjo daug mokytų vyrų ir rašytojų. Garsiausias jos mokinys, paskui ir mo- kytojas, buvo Origenas. Jo tėvas Leonidas mirė kankintiniu. Jaunutis Origenas troško sekti tėvo. pėdomis, ir motina, bijoda- ma, kad jos sūnus nenueitų pasisakyti pagonių vyresnybei, jog esąs krikščionis, turėjo slėpti nuo jo drabužius ir avalynę. Išėjęs Aleksandrijos mokyklą, Origenas paliko jos viršininku. Buvo tai mokyčiausias savo laiko vyras. Kiaurai žinojo visą Sven- tąjį Raštą, tyrinėjo pagonių filosofų raštus, priimdamas, ką gera juose rado, skaitė heretikų raštus, norėdamas išaiškinti jų klai- das. Stengdamasis pagonių mokslą suderinti su krikščionių ti- kėjimu, neišvengė klaidų, per daug pasidavė neoplatonizmui ir gnostikų įtakai. Nežiūrint to, Origeno nuopelnai krikščionių mok- slui labai dideli. Daug parašė tam mokslui apginti. Stebėtinas buvo Origeno darbštumas. Septyni stenografai pasikeisdami už- rašinėjo jam diktuojant, iš tų užrašų kiti perrašinėjo. Kalbos dailumu jo raštai nepasižymi. Norėdamas, kad gerai suprastų, per daug ištęsia savo kalbą. Šv. Hieronimas sako, kad Ori- genas parašęs tiek knygų, kiek kitas per visą amžių nebūtų ga- lėjęs perskaityti. Mirė dėl kankinimų, kuriuos iškentėjo Decijaus persekiojimo laiku (apie 254 m.). Jo mokslo ir iškalbos garsas patraukė į Aleksandrijos mokyklą daug mokinių. Mamea pasi- kvietė Origeną į Antijochiją aiškinti krikščionių mokslo savo sū- nui Aleksandrui, kurs vėliau buvo ciesorium. Origenas paliko daug raštų, kuriuose tai moksliškai aiškina krikščionių tikėjimo tiesas, tai gina jas nuo pagonių ir kreivatikių užpuldinėjimų. Šven- tajam Raštui geriau išaiškinti sustatė hekzamplias, kur sugre- +ino šešis Šventoio Rašto tekstus.

Pirmųjų krikščionių papročiai. Dora.

Pirmieji krikščionys priimdavo naują mokslą iš giliausio įsitikinimo. Krikščionių tikėjimas už dorą gyvenimą žadėjo amži-

AS

ną gyvenimą. Įgyti tą laimę pirmieji krikščionys stengės šven- tu gyvenimu. Dora aukštai stovėjo, ką yra pripažinę net pagonys. Garsus gydytojas Galenas (129 —199) apie krikščionis yra taip para- šęs: „elgiasi jie kartais kaip tikri filosofai. Kad jie niekina mirtį, tai mes visi savo akimis matome, taip pat, jie turi nepa- prastą drovingumą. Yra jų tarpe tokių, kurie susivaldymu ir doros branginimu nė kiek neužleidžia filosofams“.

Didelė buvo tarp krikščionių savitarpio meilė iriš jos plau- kianti labdarybė. Tas doras yra pripažinęs Lukijonas Samosatė- nas ir ciesorius Julijonas. Gailestingumu senovės romėnai nepa- sižymėjo, laikė jį būdo silpnumu (Ciceronas ir Seneka), netur- tėliai romėnams tai immunda pauperies (Horacijus). Buvo, tiesa, labdarybės, bet daugiau iš puikybės ir garbės ieškojimo. Todėl nustebo jie pamatę pas krikščionis gerai suorganizuotą neturtėlių šelpimą. Jį Bažnyčia buvo pavedusi dijakonams ir našlėms. Rū- pintasi taip pat ligoniais, kaliniais, labiausiai kenčiančiais dėl tikėjimo. Bažnyčia turėjo sąrašus savųjų, pasmerktų į sunkius darbus, ir stengėsi palengvinti jų likimą. Aiškiausiai pasirodyda- vo krikščionių labdarybė viešose nelaimėše, siaučiant maro ligai. Visiems šalinantis nuo užkrėstų, krikščionys teikdavo pagal- bą gulintiems gatvėje ligonims, laidodavo mirusius, neskir- | dami nė pagonių. Garsi buvo savo labdarybe Romos bažnyčia. Reikalingas šelpimui dideles sumas sudėdavo krikščionys lai- sva valia. Bažnyčia ragino pasninkauti ir dirbti, kad turėtų kuo kitus sušelpti. Taip krikščionys, kurių, regis, visos pastan- gos buvo nukreiptos į aną pasaulį, mokėjo bet gi tiek daug da- ryti vargui sumažinti šiame gyvenime.

Socialės revoliucijos Bažnyčia neskelbė. Vergai, maištus kel- dami, tik pablogino savo padėtį. Krikščionys kitaip gerino vergų padėtį, skelbdami mokslą, kurs taiso pačius žmones, o tuo pa-' čiu ir visą gyvenimą. Pagal Kristaus mokslą Dievui visi žmonės „lygūs. Visiems buvo skelbiamas tas pats išganymas, statomi tie patys doros reikalavimai. Bažnyčia ragino ponus žmoniškai elg- tis su vergais, vergus gi klausyti savo ponų.. Vergas jautėsi ly-

Bažnyčios Istorija. 3

Kauno Tarpilesainės Kunigų Sari arijos

„TEKA

i

gus savo ponui krikščionių susirinkimuose, jam buvo pripažį- stama žmogaus vertumas. Krikščionys ponai dažnai iš geros va- lios paleisdavo savo vergus. Taip prirengtas buvo kelias vergi- jai panaikinti. Vergai gerai suprato, kiek krikščionių mokslas lengvina jų būvį, ir visi stojo ne pagonių, bet krikščionių pusėn,

Bažnyčios sutvarkymas.

Bažnyčia nuo pat pradžios veikė kaipo organizuota visuo- menė, turinti savo vyresnybę su tam tikra valdžia. Vyresniaisiais buvo apaštalai ir kiti misijonoriai. Jie negyveno vienoje vietoje, palikdavo įsteigtas krikščionių draugijas valdyti savo patiki- miems vyrams, o patys keliaudavo toliau Evangelijos skelbti Terminologija tiems vyresniesiems pavadinti nebuvo nustatyta, vadinosi jie vyskupais arba presbiterais. Pagaliau išmirus apa- štaląms visur kaipo jų įpėdinius matome bažnyčių priešakyje tam tikrus vyresniuosius, vadinamus vyskupais. Jiems padėjo ku- nigų kolegija ir dijakonai.

Kiekvienas miestas turėjo savo vyskupą. Didelis vyskupų skaičius krašte rodė didesnį krikščionių tikėjimo papli- timą. Vyskupai miestų, kur bažnyčios buvo įsteigtos apaštalų, iš kur krikščionių tikėjimas paplito po aplinkinius miestus, tu- rėjo. didesnį autoritetą ir valdžią. Vyskupai pačių didžiųjų Ro- -mos valstybės miestų, Romos, Antijochijos, Aleksandrijos, kur bažnyčios buvo įsteigtos šv. Petro arba jo mokinių, vėliau gavo patrijarchų vardą. Iš miestų krikščionių tikėjimas plėtėsi į sodžius, bet sodžiuose vyskupų nebuvo. |

Romos bažnyčia, šv. Petro apaštalo įsteigta, nuo pat pra- džios buvo žymesnė, vyresnė už visas kitas bažnyčias, ir Romos vyskupas turėjo didesnę už visus kitus vyskupus valdžią. Jau antrajame amžiuje Lijono vyskupas lreniejus rašė, kad Romos bažnyčios dėl jos vyresniškumo privalo klausyti visos kitos baž-

nyčios. A ABA -Jka--—

Antroji Dalis.

Nuo Konstantino Didžiojo iki Karolio Didžiojo (313—800 m.).

Pagonijos gaišimas ir kūrimasis jos vietoje kata- likų Bažnyčios.

Pagonijos gaišimas ir krikščionijos plitimas Romos valstybėje.

Konstantinas Didysis ir Bažnyčia.

Bažnyčia, Konstantinui viešpataujant įgijusi laisvę, galėjo viešai darbuotis. Jau persekiojimų laiku ji buvo pritraukusi dide- lius būrius pagonių, ieškančių tiesos. Dabar reikėjo jai perstatyti visa pagonių draugija naujo mokslo pagrindais. Konstantino Di- džiojo nuopelnas, kad jisai stengės tame darbe padėti Bažny- čiai. Atleido vyskupus ir kunigus nuo mokesčių, valstybės teismų ir viešų darbų, kaip nuo jų buvo atleisti pagonių kunigai ir kai kurie kiti luomai. Sugrąžino Bažnyčiai turtus, atimtus jai persekiojimų laiku. Padėjo krikščionims bažnyčias statyti. Patsai pastatė daug gražių bažnyčių (Romoje, Konstantinopolyje, Pale- stinoje). Valstybės viršininkus skyrė daugiau krikščionis. Užgynė miestuose dirbti šventomis dienomis darbą. Palengvino sunkų vergų likimą. Uždraudė skirti vergus tėvus nuo vaikų, žmonas nuo vyrų. Taigi vergai galėjo turėti savo šeimą. Palengvino vergų

E a pie

paleidimą. Krikščionys dažnai tūkstančius vergų paleisdavo be jokio atlyginimo, Stengėsi sutvirtinti griūvančią pas pagonis šeimą, pasun- kindamas išsiskyrimą. Kovojo prieš pagonių paprotį išmesti savo vaikus, teikdamas iš valstybės iždo pašalpos vaikams maitinti- Sumažino bausmių žiaurumą, uždraudė nusidėjėlius kalti prie kryžiaus, ženklinti kaktą įkaitinta geležim. Pagreitino teismo pro- cesą, kad kaltinamieji nebūtų perilgai laikomi kalėjimuose. Pago- nys žinojo, kad visa tai daroma KEG tikėjimo įtakoje ir vis labiau ėmė gerbti jo mokslą:

Konstantinas, globodamas krikščionių tikėjimą, paliko pa- gonims laisvę savotiškai garbinti senuosius dievus, by tik tai būtų daroma viešai. Tiktai vėliau nuveikęs -Licinijų (324) ir vienas paėmęs visą valstybę valdyti, atviriau stojo krikščionių pusėje, ragino visus atsižadėti pagonijos burtų, bet ir tada prievartos priemonių prieš pagonis nevartojo. Jei to laiko rašytojai ir mini apie pagonių bažnyčių uždarymą, reikia suprasti vietos, pagarsė- jusios tvirkinančiomis apeigomis arba dideliu žmonių apgaudi- nėjimu, paleistuvystės ir šarlatanizmo lizdus. Vietomis krikščio- nys, kur jų buvo dauguma, griaudavo tuščias palikusias pago- nių bažnyčias.

Pagonija, neberemiama ciesorių valdžios, ėmė gaišti, ir pa- gonys greitai virto į krikščionis. Tarp naujai įtikėjusųjų nemaža atsirasdavo ir tokių, kurie virto krikščionimis ne iš įsitikinimo, bet iš noro ciesoriui prisigerinti. Todėl nors krikščionių skaičius labai padidėjo, užtat atvėso tikėjimo karštumas. Be to atsirado krikščionių tikėjimui naujas pavojus iš to, kad Romos ciesoriai kartais savinosi dvasišką valdžią ir kišosi į Bažnyčios valdymą.

Ciesorius Konstantinas, aukštindamas krikščionių tikėjimą, negalėjo palikti paniekinime brangių vietų, pašvęstų Jėzaus Kris- taus gyvenimu ir kančia. Dievobaiminga ciesoriaus motina šv. Elena, nuvykusi į Palestiną, liepė sugriauti paleistuvystės dievų stovylas, pastatytas Kristaus grabo vietoje ir Kalvarijos kalne. Begriaunant apačioje atrasta kryžiaus medis, ant kurio mirė pa- saulio Atpirkėjas. Toje vietoje šv. Elena pastatė gražią bažnyčią ir joje padėjo vieną brangios relikvijos dalį, kitą gi nusiuntė savo sūnui.

a AS

Konstantinas buvo išmintingas, veiklus, rūpestingas valdo- vas. Didžiausias jo nuopelnas, kad savo gyvenimo tikslą buvo pasistatęs įvesti krikščionių tikėjimą viešpatavimą. Nebuvo tačiau laisvas ir nuo ydų. Iki amžiaus galo nepasikrikštijo, krikštą te- priėmė mirdamas (337). Šešėlį meta ant jo neišaiškintas pasmer- kimas mirti artimų giminaičių (sūnaus ir žmonos). Betgi nežiū- rint to viso, Konstantino nuopelnai taip buvo žymūs, kad isto- rija davė jam vardą Didžiojo.

Konstantino sūnus

Konstancijus, kurs ilgainiui vienas paėmė valdžią imperijo ; neišlaikė savo tėvo tolerantiškos politikos. Visiškai pasidavė arijanams ir smarkiai vargino katalikus. Skaudžiai uždrausdamas stabmeldžių aukas ir kitas apeigas, užgavo ir suerzino pagonis, kurių daug dar buvo, ypatingai tarp aukštesniųjų Romos gimi- nių. Pagonys tebebuvo daugumas senatorių, filosofų ir kitų mokytų vyrų. Tuo tarpu krikščionys suskilo. Nuolatiniai ginčai katalikų su arijanais piktino pagonis. Jie laukė tiktai patogios valandos atgauti valdžiai į savo rankas.

Pagonių reakcija.

Pagonių vadovas pasidarė Julijonas, Konstantino Didžiojo broliavaikis. Konstancijui užžengiant į sostą, kareiviai išžudė Kon- stantino Didžiojo giminę, skelbdami, kad tik jo sūnūs teturi tei- sę viešpatauti. Teišliko gyvi Konstantino Didžiojo brolio du sūnu: silpnaprotis Galijus ir jaunytis Julijonas. Julijonas buvo auk- lėjamas krikščionių tikėjime arijanų vyskupų, todėl pažino jį iš- kreiptą. Bijodamas savo pusbrolio ciesoriaus Konstancijaus, veid- mainingai rodėsi krikščioniu, bet širdies gilumoje neapkentė krikščionių tikėjimo. Naudodamies tuo, pagonių filosofai surna- nė įkvėpti Julijonui prisirišimą prie pagonystės. Julijonas rengėsi, įgijęs valdžią, sugrąžinti Romos imperijoje pagonių tikėjimo vieš- patavimą. Konstancijus, nepermanydamas Julijono veidmainystės, pavedė jam Galijos valdymą. Kareiviai paskelbė Julijoną ciesoriu, ir jisai buvo jau beeinąs su kariuomene atimtų nuo Konstan-

— 38 —

cijaus sosto, bet tuo tarpu mirė Konstancijus, ir Julijonui be kovos teko vyriausia valdžia valstybėje.

Dabar Julijonas ryžosi įvykinti seniai svajotus savo su- manynus. Nedrįsdamas iš karto užginti įsigalėjusio krikščionių tikėjimo, stengėsi palengva jį silpninti, šalindamas krikščionis iš aukštesniųjų vietų, neleisdamas jiems mokslų eiti, pataikau- damas tamsioms pagonių minioms. Ne vienoje vietoje pagonys, pasitikėdami ciesoriaus užtarymu, griovė krikščionių bažnyčias, novijo katalikus. Julijonas gi manė, kad nedidelis esą daiktas, jei dešimts graikų nužudysią vieną galiliejietį (taip jisai, niekinda- mas, vadino krikščionis). Jų Kristus liepiąs jiems kantriai nešti persekiojimus ir skriaudas.

Julijonas norėjo įkvėpti pagonims artimo meilę ir pasišven- timą, kurį matė pas krikščionis. Todėl reikalavo nuo pagonių kunigų doro gyvenimo, įsakė jiems nelankyti teatrų ir žsmuklių, liepė sakyti pamokslus, šelpti pavargėlius, statyti ligonines. Ro- dydamas pagonims dievobaimingumo pavyzdį, patsai. nešiojo medžius aukoms deginti, knebinėjo su peiliu aukoms užmuštų gyvulių vidurius, mokėjo iš atminties daugybę visokių užkeiki- mų, žavėjimų ir maldų į visokius dievus. Bet nieko nepadėjo visas Julijono uolumas. Pagonių jisai tuo nepataisė, patsai tiktai apsijuokė, stengdamasis taip gaivinti mirštančią pagoniją. Tuo tarpu valstybės tvarka pradėjo irti Kai. kuriose šalyse kilo maištų. Julijonas visai nerėikalingai įsipainio jo į karą su persais ir joje atrado mirtį (363 m.).

Julijonui viešpataujant, pagonija, susirinkusi paskutines savo jėgas, dar kartą mėgino nuveikti krikščioniją Buvo tai paskuti- nis pagonijos pasipurtymas.

Krikščionių tikėjimo laimėjimas.

Julijono įpėdinis Jovijonas suteikė pagonims ir krikščionims lygią tikėjimo laisvę. Taip pat elgėsi Jovijono įpėdinis Valentini- jonas. Tuo laiku pagonių skaičius taip sumažėjo, kad ciesorius Gracijonas galėjo jau išleisti įstatymą, atimantį pagonių kunigams algas, mokamas jiems iš valstybės iždo, ir žemes, priderinčias stabmeldžių bažnyčioms. Stabmeldystė nustojo būti Romos impe-

rijoje viešpataujantis tikėjimas, bet jos išpažinimas nebuvo gina- mas. Tiktai Gracijono įpėdinis Teodozijus liepė griauti stabmel- džių bažnyčias ir užgynė pagonių tikėjimo išpažinimą (391). Bet pagonių niekas nežudė, kankinių jie neturėjo. Jų apei gos buvo praktikuojamos, kame daug dar tebebuvo pagonių, taigi ciesoriaus įsakymas nebuvo vykdomas. Tik šešto šimt- mečio pabaigoje pagonija pragaišo visoje Romos valstybėje. Taip pasibaigė ilga kova pagonijos su krikščionių tikėjimu. Atsigyvenusi savo amžių, sugriuvo ji savaime ir užleido vietą tobulesniam mokslui, nešančiam žmonėms tikrąjį Dievo apreiški- mą, aukštesnę dorą ir geresnį visuomenės sutvarkymą.

Herezijos.

Viešpataujant Konstantinui Didžiajam, įėjo į Bažnyčią ne- maža pagonių, priėmusių krikščionių tikėjimą be tvirto įsitikini- mo. Jų nuomonės ir gyvenimas nesutiko su krikščionių mokslu ir jo įsakais. Tie nauji krikščionys arba, teisingiau sakant, apkrikštyti pagonys mėgino prie savo pažiūrų ir palinkimų pri- taikinti Kristaus mokslą ir savotiškai jį išaiškinti. . Tokia. raciona- listiška herezija buvo arijanų.

a) Arijanai.

Gnostikai, daugelis pagonių ir net krikščionių manė, kad neišpasakomas, nepasiekiamas Dievas negalėjo turėti tiesioginių santykių su materialiniu pasauliu, negalėjo jo sutverti. Todėl iš- galvojo tarpininkus, kurie jungtų pasaulį su begaliniu Dievu. Panašią nuomonę ėmė skelbti ketvirtojo amžiaus pradžioje Arijus, Aleksandrijos bažnyčios kunigas. Jis mokė, kad Jėzus Kristus nėsąs tikras Dievas, lygus savo esybe Dievui Tėvui, bet buvęs jo sutvertas. Dievas Tėvas išaukštinęs Jėzų Kristų, suteikęs jam dievišką galybę ir per jį sutvėręs matomąjį pasaulį. Atmetus Arijui Jėzaus Kristaus dievystę, amžinumą ir lygumą su Dievu Tėvu, reikėjo atmesti ir paslaptis švenčiausios Trejybės, Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir žmonių giminės atpirkimą jo nuopelnais, tai gi krikščionių tikėjimo pamatines tiesas. Bet Arijaus mokslas dėlto ir tiko labai ką tiktai įtikėjusiems pagonims, nenorintiems nulenkti

savo proto prieš krikščionių tikėjimo paslaptis. Atrado jis daug šalininkų Aleksandrijoje, tarp Libijos vyskupų ir Azijoje. Alek- sandrijos vyskupas Aleksandras atskyrė Arijų nuo Bažnyčios. Bet tai nesuturėjo naujo mokslo plitimo.

Tuo tarpu ciesorius Konstantinas, atėmęs ir Licinijaus rytų šalį, atvyko čionai vildamasis, kad rytų šalies vyskupai padės jam visoje valstybėje tvirtinti krikščionių tikėjimą, ir nusiminęs sužinojo, kad patys vyskupai nesutinka, ir tai dėl dalykų, kurie jam rodėsi menki.Tiktai vyskupas Hozijus tejtikino jį, kad Arijaus paklydimas užgauna pamatines krikščionių tikėjimo tiesas. Nutil- dyti ginčams Konstantinas ciesorius, susitaręs su popiežiu Sil- vestru, sukvietė 325 metais į Nikėją visuotiną vyskupų susirinki- mą. Bažnyčios istorijoje buvo tai pirmas toksai iškilmingas vys- kupų susivažiavimas. Tarp atvykusių vyskupų buvo tokių, kurie tebeturėjo kančių ženklus iš persekiojimo laikų. Ciesorius patsai dalyvavo susirinkime. Nikėjos susirinkimas pripažino Arijaus mokslą klaidingą ir įsakė visiems tikėti, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievo Sūnus, lygus Dievui Tėvui ir vienos su juo esmės Arijus atsisakė pasiduoti susirinkimo nusprendimui ir buvo cie- soriaus ištremtas į Ilyriją.

Nikėjos susirinkimo nusprendimas neužbaigė kilusiųjų ginčų. Arijanai mokėjo atgauti ciesoriaus malonę ir, pasitikėdami jo už- tarymu, stengėsi pašalinti katalikų vyskupus iš vyskupijų ir pa- statyti jų vietoje savo šalininkus. Šv. Antanazas ir kiti katalikų mokslo gynėjai buvo neteisingai apskųsti ciesoriui ir ištremti iš savo vyskupijų į tolimus kraštus. Ypatingai daug reikėjo katali- kams nukentėti, viešpataujant Konstantino Didžiojo sūnui Kon- stancijui, karštam arijanui ir smarkiam katalikų mokslo persekio- tojui. Konstancijaus įpėdinis Julijonas, norėdamas padidinti ginčus katalikų su arijanais, leido ištremtiėsiems vyskupams sugrįžti į “savo vyskupijas. Julijonui persekiojant krikščionių tikėjimą, ginčai šiek tiek nutilo. Patys arijanai suskilo. 381 metais visuotinas Konstantinopolio susirinkimas dar kartą patvirtino katalikų mokslą apie Dievo Sūnaus ir Šventosios Dvasios dievystę. Popiežiui Damazui, su pagalba katalikiškai tikinčiojo ciesoriaus Teodozijaus, pavyko suvienyti su Bažnyčia daug arijanų vyskupų. Baigiantis

KA EAS

ketvirtam amžiui, Arijaus herezija žymiai susilpnėjo ir pagalios pragaišo Romos valstybėje. Ilgiau ji išsilaikė pas vokiečių tau- tas: gotus, longobardus, vandalus ir kitas.

6) Pelagijanai.

Gnostikai-manichiejai skelbė, kad žmogaus prigimtis esanti visai pagedusi, žmogus nieko gero negalįs padaryti. Tuo mokslu daugelis krikščionių teisino savo palaidą gyvenimą. Prieš juos stodamas griežtos doros vienuolis Pelagijus mokė, kad jokia pirmųjų tėvų nuodėmė nesusilpninus ir nepagadinus žmogaus prigimimo, todėl nereikalinga esanti žmogui antprigimtinė Dievo pagalba, vadinama malone, ir žmogus galįs prigimtomis savo jėgomis užsipelnyti išganymą. Pelagijui atmetant pirmapradę nuo- dėmę ir Dievo malonės reikalingumą, tuo pačiu nebereikalinga darėsi malda, krikštas, Jėzaus Kristaus įsikūnijimas, kančios ir nuopelnai. Iš krikščionių tikėjimo bebūtų likęs sausas deizmas, kokį XVIII amžiuje skelbė Ruso. Toksai mokslas, svetimas krikš- čionims, labai tiko pagonims, remiantiems dorą prigimtomis vien žmogaus jėgomis (stoicizmas).

Pelagijui iš Italijos persikėlus į Afriką irėmus čionai skleįsti savo klaidingas nuomones, pirmiausiai stojo pries jį mokytas Hiponos vyskupas šv. Augustinas. Jisai iš savo gyvenimo prityrimo žinojo žmogaus silpnumą ir Dievo malonės reikalingumą. Šv. Augustinas. savo raštais išaiškino Bažnyčios mokslą apie malonės reikalingumą, pirmąją "nuodėmę, žmogaus prigimties pagedį. mą. Afrikos vyskupai, kartkartėmis perkratę susirinkimuose Pe- lagijaus mokslą, pripažino jį klaidingą. Susirinkimų nusprendimus patvirtino Romos popiežiai, ir šv. Augustinas teisingai galėjo pasakyti, kad Roma prabilusi, dalykas pabaigtas, tepasibaigia ir paklydimas. Pelagijaus šalininkų nedaug tebuvo, tais klausimais daugiausia užsiimdavo Ežio gyvenime pelagianizmas nebu- vo prigijęs.

e) Nestorijanai.

Dar nebuvo nutilę Afrikoje. ginčai, Pelagijaus iššaukti, o jau rytų šalyje kilo nauja herezija. Konstatinopolio patrijarkas Nesto- rijus atskyrė Jėzuje Kristuje du asmeniu: dieviškąjį ir žmogiškąj .

Li IA

Dievo Sūnus neprisiėmęs žmogaus prigimimo, bet gyvenęs tiktai Jėzuje, Marijos sūnuje, taip, kaip žmogus gyvenąs kieno namuo- se arba vilkįs rūbą. Todėl ir Jėzaus Kristaus kančia negalinti būti pripažinta Dievo Sūnui, bet tiktai žmogiškajam Jėzaus prigimimui. Marija nepagimdžiusi Dievo Sūnaus, bet tiktai žmogų, todėl ne- galima esą jos vadinti Dievo Gimdytoja. Taigi pagal Nestorijaus mokslą ne Dievas, bet kažikoks žmogus kentėjęs ir miręs ant kryžiaus, ir žmonių giminės atpirkimo, į kokį tiki krikščionys, nė būte nebūtų buvę.

Nestorijaus pamokslai padarė didelį papiktinimą Konstatino- polyje. Aleksandrijos patrijarkas šv. Kirilas, išgirdęs apie Nesto- rijaus paklydimą, tuojau pranešė Romos vyskupui šv. Celestinui, taip rašydamas: „Senovės bažnyčių paprotis reikalauja, kad tokie dalykai būtų Tavo Šventenybei pranešami. Todėl teikies nutarti tą dalyką, kad mums aišku būtų, ar turime užlaikyti draugystę su Nestorijumi, ar ne“, Šv. Celestinas, susirinkęs vakarų atstovus vyskupus, nusprendė, kad Nestorijaus mokslas klaidingas, ir pa- reikalavo, kad Nestorijus jį atšauktų. Tada Nestorijus išprašė nuo ciesoriaus Teodozijaus II sukviesti į Efezą visuotiną susirinkimą (431 metais). Popiežius, nenorėdamas priešintis ciesoriui, sutiko susirinkimą sukviesti, siųsdamas tačiau į Efezą savo atstovus laikė dalyką išspręstą. Vyskupų susirinkimas Efeze priėmė šv. Celestino nusprendimą, atskyrė Nestorijų nuo Bažnyčios ir atėmė jam vyskupystę. Nemažas tačiau Syrijos vyskupų skaičius nepa- sidavė popiežiaus ir visuotino susirinkimo nusprendimui. Nesto- rijanai, išginti ciesoriaus iš Romos valstybės, persikėlė į Persiją ir patraukė į savo pusę Persijos katalikus. Persų, o paskui arabų valdovai leido nestorijanams laisvai išpažinti savo tikėjimą. Iš Persijos Nestorijaus mokslas buvo paplitęs po Mezopotamiją, Arabiją ir pasiekęs net Indijos ir Kynų žemes. Dvyliktame am- žiuje būta visuose tuose kraštuoše apie 120 nestorijanų vyskupų, Pakliuvę į turkų valdžią, nestorijanai ėmė greitai gaišti, ir dabar vos beliko nedidelis ių skaičius Kurdistane.

d) Donatistai. Jau Tertulijono laikais pasireiškė Afrikoje nesveikas rigo-

rizmas. Jis 4 šimtmečio pradžioje privedė prie donastistų schiz L

MA das

mos. Kraštutiniai rigoristai nepripažino Kartageno vyskupo Ce- cilijano dėl to, kad esąs kankiniams nepalankus, jį pašventinęs vyskupas, kurs persekiojimo metu išdavęs šventas knygas. Pa- skui nebepripažino katalikų krikšto ir kitų sakramentų. Vadino

save kankinių bažnyčia, katalikus išdavikų šalininkais ir skelbė |

nesidraugauti su jais. Vyskupų teismas Romoje, ištyręs bylą, pripažino Cecilijaną teisėtu vyskupu, ciesorius liepė donatistams atiduoti užgrobtas bažnyčias. Donatistai nenusileido, džiaugda- mies galėsią likti kankiniais. Suorganizavo savo bandas, kurios užpuldinėjo katalikus, mėgino daryti socialinę revoliuciją, palai- kydami vergus, skolininkus.' Prie tos progos ieškojo mirties nuo kitų arba patys nusižudydavo. .

Atgavę iš katalikų bažnyčias, deziniekavo jas plovimais, altorių grandymais, kad jokio katalikiško susitepimo neliktų. Af- | rikos bažnyčia suskilo pusiau ir per 100 metų donatistai fanati- | kai kėlė sumišimus. Pagaliau šv. Augustinui pavyko bent kiek nuraminti sukurstytus fanatikus. Jis išaiškino, kad Sakramentų galia pareina ne nuo teikėjo šventumo, bet nuo Kristaus įstaty- mo, kad Bažnyčia nėra šventųjų draugija, bet joje yra ir nusi- dėjėlių. Daugelis donatistų susitaikė su Bažnyčia. Jų liekanos teišnyko, atitekus Afrikai į arabų valdžią. Iš donatistų schizmos matyti, kokių didelių sumišimų gali sukelti perdidelis griežtumas, jei jis nėra tvarkomas Bažnyčios.

e) Monofizitai.

Kova su Nestorijaus mokslu pastūmė kai kuriuos į visai priešingą kraštutiniškumą — monofizitų hereziją Pirmuoju jos platintoju buvo Eutikis, Konstantinopolio vienuolyno viršininkas. Mokė jisai, kad Jėzaus Kristaus asmenyje žmogaus prigimimas taip susiliejęs su Dievo, jog palikęs nebeženklus. Anot to mok- slo, Jėzus Kristus nebuvęs žmogus ir neturėjęs žmogaus prigi- mimo, jausmų ir valios.

Konstantinopolio patriarkas Flavijanas pasmerkė Eutikį, jis šaukėsi popiežiaus teismo, bet nesitikėdamas Romoje rasti užta- rymo, gerinosi drauge ciesoriui Teodozijui ir Aleksandrijos pa- triarkui Dioskorui. Popiežius Leonas I, ištyręs visą dalyką, patvir-

—A4

tino ir pagyrė Flavijano pasielgimą. Bet Eutikis nesutiko ir iš- prašė nuo ciesoriaus sukviesti visuotiną susirinkimą. Ciesorius Teodozijus II paskyrė vietą susirinkimui Efeze ir sukvietė į įj daugiausia Eutikio šalininkų, pirmininkavimą susirinkime pavedė puikybės pilnam nesusivaldančiam Aleksandrijos patriarkui Dios- korui, kurs, atvadinęs į bažnyčią sufanatizuotų vienuolių ir ka- reivių, privertė nugąsdintus vyskupus pasirašyti po dekretu, išteisinančiu Eutikį, atėmė vyskupijas katalikų vyskupams. Ciesorius Teodozijus II patvirtino visus to susirinkimo dekretus. Popiežius Leonas I, gavęs žinią, kaip buvo atliktas Efezo susirinkimas, išleido raštą į vyskupus ir ciesorių, reika- laudamas pakeisti Efezo susirinkimo dekretus. Tačiau ciesorius neatšaukė savo įstatymo ir tiktai, mirus Teodozijui II, jo įpė- dinis Marcijonas pasirūpino grąžinti Bažnyčiai vienybę ir 551 metais sukvietė naują vyskupų susirinkimą į Chalkedoną. Tas susirinkimas pasmerkė Eutikio mokslą, atskyrė nuo Bažnyčios monolizitų vadą Dioskorą. Kada kai kurie Azijos vys- kupai abejojo, ar popiežius patvirtino Chalkedono susirinkimo nusprendimus, ciesorius Marcijonas abejojimui pašalinti prašė Leono I, kad išleistų tam tikrą raštą paskelbti visose rytų bažnyčiose. -

Bet nei popiežių, nei visuotino susirinkimo nutarimai ne- įveikė įsikarščiavusių heretikų atkaklybės labiausiai dėlto, kad mirus Marcijonui, ciesoriai vėl pradėjo kištis į tikėjimo dalykus. Krikščionys pasidalijo į partijas ir vedė tarp savęs piktinančius ginčus. Daugelį vyskupų vietų užėmė herezijos šalininkai. Kon- stantinopolio patrijarkas Akacijus visai buvo atsiskyręs nuo kata- likų Bažnyčios (Akacijaus shizma 484—519), ir taip per kelias de- šimtis metų visai buvo nutrūkus vienybė tarp rytų ir vakarų Bažnyčios. Tiktai 519 metais popiežiui Hormizdai pavyko suvie- nyti su Bažnyčia, padedant Justinijonui ciesoriui, dauguma, ry- tinių vyskupų. Sugrįžę į tikėjimo draugiją turėjo pasirašyti po Hormizdos formula, jog pasmerkią Nestorijaus ir Eutikio klai- das ir pasižadą laikytis vienybės su popiežiu. Daug vyskupų pasirašė po ta formula ir tuo paliko aiškų patvirtinimą Romos vyskupo valdžios visoje Bažnyčioje.

L lakis

Bet daug monofizitų nenorėjo išsižadėti savo klaidų. Mo- nofizitai patraukė į savo pusę Armeniją, Syriją ir Palestiną. Kitu keliu, iš Aleksandrijos, monotizitų mokslas išsiplėtė po Aigipią ir Abisiniją. Sirijos monofizitai vadinasi jakobitais, Aigipto — koptais. Paskui nuo monofizitų atskilo atskira monoteletų šaka.

Nestorijanų, monofizitų ir monoteletų herezijos per 300 metų kurstė nepasibaigiančius savitarpio ginčus tarp krikščionių rytuose ir taip nenaudingai aikvojo jų dvasios jėgas. Visiškai kitas buvo krikščionių gyvenimas vakaruose. Čionai ginčų dėl tikėjimo buvo daug mažiau. Bažnyčia visas savo jėgas galėjo sunaudoti tam, kad įkvėptų krikščioniškos dvasios naujai įtikėju sioms pagonių tautoms ir sutvarkytų jų gyvenimą pagal Kri- staus mokslą.

Bažnyčios tėvai.

Persekiojimo laiku, kada krikščionių tikėjimas plito dau- giausia tarp prastų žmonių, maža tebuvo mokytų krikščionių rašytojų. Bažnyčiai įgijus laisvę, žymiai padaugėjo turtingų ir apšviestų krikščionių skaičius. Atsirado tarp krikščionių daug rašytojų, kurie mokslu ir kalbos dailumu netiktai prilygo pago- nių rašytojams, bet ir pralenkė juos.

Tas mokslas ir literatūros klestėjimo laikas (330—460) turi savo ypatingų žymių, kurios jį skiria nuo pirmųjų amžių. Vakaruose Bažny- čios rašytojai berašo tik lotyniškai, moksle beveik prilygsta rytų rašy- tojams, o poezijoje net pralenkia iuos. Tačiau ir šiuo laiku vadovavimas mokslui palieka rytuose. Apologetika, lig šiol stovėjusi priešakyje, už- leidžia savo vietą polemikai su heretikais. Tačiau nuo penktojo amžiaus antrosios pusės prasideda mokslo. kritimas, maža beatsi- randa žymių mokslo vyrų (paskutiniai — Gregorius Didysis vaka- ruose ir Damaskietis rytuose). Teologijos mokslo plėtojimąsi stabdė rytuose cezaropapizmas (ciesorių kišimasis į tikėjimo dalykus), va- karuose — laukinių tautų užplūdimas.

a) Rytų Bažnyčios tėvai. 3

Šv. Atanazas (296—373) dar tebebūdamas dijakonas, vi- suotiname Nikėjos susirinkime pasižymėjo mokslingu ir gabiu tikėjimo tiesų gynimu. Likęs Aleksandrijos vyskupu (328), buvo

SA | nė

tvirčiausias katalikų tikėjimo gynėjas kovoje su arijanais, kurie ką tiktai įmanydami darė, norėdami išversti tą tvirčiausią Bažny- čios šulą. Skundžiant arijanams, buvo „kelis kartus ištremtas į svetimas šalis arba turėjo slapstytis savo vyskupijoje nuo per- sekiotojų. Būdamas 46 metus vyskupu, 20 metų praleido ištrė- mime Bet ir svetur būdamas, nenustojo raštais tvirtinęs Bažny- čios. Julijonas ciesorius išleido prieš šv. Atanazą mirties de- kretą už tai, jog, jam viešpataujant, drįsęs krikštyti aukštos kil- mės graikes. Tokio pat dekreto susilaukė šv. Atanazas nuo Valenso ciesoriaus, karšto arijano. Šv. Atanazas pergyveno vi- sus persekiotojus ir amžiaus gale sugrįžo į savo vyskupiją. Prieš mirtį galėjo pasigėrėti savo vargais, susilaukęs beveik visiško ari- janizmo pragaišimo. Parašė apologiją prieš pagonis, daug pole- miškų raštų prieš arijanus. Buvo geras teologas. Jo raštai pasi- žymi kalbos aiškumu ir griežtumu.

Šv. Bazilijus (330—379), vadinamas Didžiuoju, gimė Ka- padokijoje iš turtingų ir dievotų krikščionių tėvų. Ėjo mokslus Kezarėjoje, Konstantinopolyje ir Atenuose ir, nors klau- sė pagonių mokytojų ir matė aplink save palaidą didelių miestų gyvenimą, išlaikė karštą tikėjimą, kurį buvo iš namų išsinešęs. Šv. Gregorijus, jo prietelius ir mokslų. draugas, rašo apie šv, Bazilijų, jog, būdamas Atenuose, težinojęs kelią, tiktai į mokyklą ir bažnyčią. Pabaigęs mokslus, šv. Bazilijus sugrįžo į gimtinį miestą ir norėjo, sekdamas savo tėvo pėdomis, užsiimti iškalbos mokymu, bet paskui, sumanė likti vienuoliu. Pažinti vienuo- lių gyvenimui aplankė Syrijos, Palestinos ir Aigipto tyrumas, ka- me gyveno dideli atsiskyrėlių būriai. Arti prisižiūrėjęs į jų gy- venimą, įsitikino, kad. nėra jame kartais tvarkos. Sugrįžęs į tė- viškę, surinko aplink save vienuolių būrį, sutaisė juos į tam tikrą draugiją ir parašė jai įstatus. Jų lig šiol tebesilaiko rytų bažny- . čios vienuolynai (bazilijonai). Išrinktas kapadokiškės Kezarėjos vyskupu, šv. Bazilijus parodė didelę drąsą, gindamas Bažnyčios mokslą kovoje su arijanais. Iškalba šv. Bazilius prilygsta gar- siausiems „savo amžiaus pamokslininkams. Parašė dvi knygi prieš arijanus, daug pamokslų, pedagogikos ir asketikos raštų. Jo raštai dėl kalbos gražumo buvo skaitomi net pagonių. Šv.

Žaid

Bazilijus tai daugiausia praktikos veikėjas, romėnas tarp graikų. Davė įstatus vienuoliams, sutvarkė liturgiją. Pasižymėjo labda- rybe. Kezarėjoje pastatė daug namų pavargėliams priglausti.

Šv. Jonas (343—404), dėl iškalbos gražumo vadinamas Auksaburniu, gimė Antiokijoje iš turtingų tėvų. Išėjo mokslus garsioje to miesto mokykloje, buvo geriausias garsaus retorikos | mokytojo Libanijaus mokinys. Baigęs mokslus, gyveno vienuo- liškai, atsidavęs griežtos askezos praktikoms. Pašvęstas kunigu, pagarsėjo Antiokijoje pamokslais, kurių klausytų susirinkdavo žmonių didžiausios minios. Ciesorius Arkadijųs parkvietė garsų pamokslininką į Konstantinopolio vyskupus. Būdamas ciesoriaus miesto vyskupu, šv. Jonas savo šventumu ir rūpestingumu apie žmonių išganymą įgijo didelę gerų katalikų meilę, bet drauge ir neapykantą dvariškių, kuriuos dažnai per pamokslus draudė nuo nedorų darbų. Neužtylėjo nei ciesorienės piktinančio elgi- mosi. Dėl to buvo ištremtas iš Konstantinopolio. Bet miesto gyventojams reikalaujant, ciesorius turėjo sugrąžimti mylimąjį jų ganytoją. Tačiau netrukus šv. Jonas vėl buvo ištremtas pra- džioje į Armeniją, paskui į Kaukazą. Varė pėsčią. Nuvargintas kelionės sunkumu ir nežmonišku su juo kareivių elgimosi, mirė kelyje. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „teesti garbė Dievui už viską. Amen“. Paliko labai daug raštų, ypatingai pamokslų, stenografiškai jam bekalbant užrašytų.

Šv. Gregorius Nazianzietis (326 — 389), šv. Bazilijaus artimiausias draugas, mokslingu tikėjimo tiesų išaiškinimu pra- lenkė kitus bažnytinius rašytojus ir užsipelnė teisingai teologo vardą. Šalindamasis nuo šio pasaulio rūpesčių, žymią “dalį savo amžiaus praleido tyruose. Pragarsėjo pamokslais. Išrinktas bu- vo, Konstantinopolio vyskupu, bet kilus dėl jo nesutikimams, atsižadėjo tos vietos. Pabaigė amžių savo tėviškėje atsidavęs askezai, užsiėmęs literatūra, poezija. Sudėjo daug dvasiškų giesmių. L 6) Vakarų Bažnyčios tėvai.

Šv. Ambrozijus (333—397), aukštos kilmės, išėjęs. mo- kslus Romoje, buvo pradžioje advokatas, paskui Ligurijos krašto

AB

viršininkas. Mirus Medijolano vyskupui, arijanų šalininkui, ka- da kunigai ir žmonės susiėjo naujo vyskupo rinkti, atvyko ir šv. Ambrozijus, kaipo krašto viršininkas, tvarkai palaikyti ir visai netikėtai buvo išrinktas vyskupu. Ciesoriui Valen- tinijonui I patvirtinus tą išrinkimą, šv. Ambrozijus, kad ir nenoroms, prisiėmė ant savęs nukritusią naštą. Savo ne- mažus turtus paliko pavargėliams šelpti ir visai atsidavė savo naujoms pareigoms. Buvo įtakingiausias asmuo vakariaėje im- "perijos dalyje, drąsus, nesilenkė prieš jokias sunkenybes. Visados stojo teisės ir teisybės pusėje. Ciesorienei Justinai reikalaujant, kad arijanams būtų atiduota viena Medijolano bažnyčia, atsakė, kad vyskupui nepridera dalyti heretikams katalikų bažnyčių. Ne- truko šv. Ambrozijui drąsos bausti už blogus darbus net paties ciesoriaus. Teodozijus Didysis, užsirūstinęs ant Tesalonikos gyventojų, užmušusių jo karininkų, liepė išžudyti didelę jų dau- gybę (7000 —15000) nežiūrėdamas, kas kaltas, kas nekaltas. Am- brozijus, kaipo artimas ciesoriui asmuo, privačiai laišku nurodė, kad toks viešas krikščionių doros įžeidimas reikalauja atitaisymo, bet ciesorius nesusiprato pats atgailos daryti. Kada Velykų šventėse buvo beeinąs į bažnyčią, sutiko jį prie bažnyčios durų šv. Ambrozijus ir neįleido į vidų, bet įsakė pirma daryti viešą atgailą už savo kaltybę. Ciesorius po ilgo svyravimo pasidavė šv. Ambrozijaus reikalavimui, jam patariant išleido įstatą, -kad mirties dekretai nebūtų vykdomi be 30 dienų nuo jų išleidimo, tuo tarpu byla dar kartą privalo būti paduota ciesoriui patvir- tinti.

Šv. Jono Auksaburnio ir šv. Ambrozijaus pavyzdžiai parodo, kaip anais jau laikais buvo didelė ir draugijai naudinga vyskupų vaklžia. Pas pagonis ciesoriaus valdžia buvo už viską aukščiau statoma. Katalikų gi vyskupai turėjo užtektinai drąsos ir nuo ciesorių reikalauti Dievo isa- kymų užlaikymo. Taip Bažnyčia valdė ciesorių sauvalią ir gynė žmones nuo jų neteisingo prispaudimo. L

Užimtas įvairiais Bažnyčios ir valstybės reikalais, Ambrozijus rasdavo dar laiko netiktai papildyti savo mokslui teologijoje, bet ir rašyti. Vertė arba perdirbinėjo krikščionių graikų raštus pagonių rašytojų mintis, taikė krikščionių gyvenimui. Daugiausia žiūrėjo praktikos tikslų. Originalus asketikos raštuose. Garsus

i ės

pamokslais. Palaikė ir sutvarkė bažnytinį giedojimą. Patsai parašė nemaža giesmių.

Šv. Ambrozijui reikia iš dalies pripažinti šv. Augustino at- virtimas.

Šv. Augustinas (354—430) prideri prie žymiausiųjų Baž- nyčios tėvų. Gimė Afrikoje Sagastos mieste iš tėvo pagonies ir motinos krikščionės, šv. Monikos. Eidamas mokslus dideliuose miestuose, neišsisaugojo nuodėmių. Buvo jį priviliojusi manikiejų sekta, girdamasi, kad duodanti pilną tiesos pažinimą. Šv. Augu- stinas dešimtį metų prisilaikė manikiejų, bet paskui pamatęs, kad jie patys mažai ką teišmano apie svarbiausiuosius žmogaus gy- venimo klausimus, atsitraukė nuo jų. Kartagene pragarsėjo kaipo geras iškalbos mokytojas. Ieškodamas platesnės vietos sostinėse, persikėlė į Romą, paskui gavo vietą iškalbos- mokytojo Mi- lane. Čionai, neatrasdamas nusiraminimo, vaikščiojo klausytų šv. Ambrozijaus pamokslų, kurie atidarė jam akis ir atvedė į katali- kų Bažnyčią. Apsikrikštydinęs ir metęs iškalbos mokymą, sugrįžo į savo tėviškę ir, apsigyvenęs joje, atsidavė maldai ir mokslui. Paskui buvo Hiponos vyskupas. Vispusiškai išlavintas, šviesaus, gilaus proto, turtingo giliomis mintimis, šv. Augustinas užima pirmą vietą tarp vakarinių Bažnyčios tėvų. Parašė labai daug įvairių knygų, šv. Rašto išaiškinimų, pamokslų. Kaipo rašytojas turėjo labai didelę įtaką ne tiktai savo laiko žmonėms, bet ir paskesniais amžiais.

Šv. Hieronimas (342—420) gimė Dalmacijoje. Romoje mokėsi retorikos, tyrinėdamas senovės rašytojus. Padauginti savo žinioms, tų amžių papročiu, aplankė įvairius svetimus kraštus. Syrijos mieste Antijochijoje mokėsi graikiškos kalbos ir teologijos. Išėjęs į tyrumą gyveno vienuoliškai, skaudžiausiame asketizme, drauge mokydamasis hebraiškos kalbos. Konstantinopolyje klausė teologijos dėstymo pas garsiausią mokytoją Gregorijų Nazianzietį Sugrįžęs į Romą, kai kurį laiką buvo popiežiaus Damazo sekre- torius ir patarėjus. Būtų galėjęs likti jo įpėdiniu, bet savo raš- tuose plakdamas blogą gyvenimą aukštesniųjų Romos gyventojų luomų, sukėlė juos prieš save ir mirus Damazui pasitraukė iš

Bažnyčios Istorija. . 4

— 50 —

Romos ir persikėlė į rytus. Aplankė Aigipto vienuolius ir paga- liau apsigyvenęs tarp vienuolių Palestinoje, atsidavė mokslui. Mo- kėsi aramaiškos kalbos, tyrinėjo šv. Raštą.

Šv. Hieronimas mokyčiausias iš visų tėvų (vir trilinguis), nors ir ne taip genialus ir originalus kaip šv. Augustinas. Dėl mokslo visoko atsižadėjo. Buvo didelis žinovas senosios litera- tūros. Labai darbštus (Jo obalsis: labor omnia vincit improbus). Rašė labai daug. Išvertė iš hebraiškos į lotynišką kalbą šv. Raštą, parašė sunkesniųjų jo vietų išaiškinimą. Geruosius graikiškus ra- šytojus vertė į lotynų kalbą. Parašė pirmas bažnytinės literatūros istoriją. Karštas polemikas. Labai savo raštuose skaudžiai plakė heretikų mokslą ir nuklydimus nuo doros.

Šv. Hieronimas pavyzdžiu ir raštais plačiai paskleidė aske- tiško gyvenimo pamėgimą net aukštesniuose luomuose, tarp aris- tokratų. Marcelė Romoje užsidarė savo rūmuose ir vienuoliškai gyveno su savo draugėmis. Paulė išvyko į Palestiną ir gyveno neturte, pasistačius vienuolyną Betliejuje. Ant jos kapo padėjo tokio turinio parašą: „čia ilsisi Seipijonų ir Pauliaus Emilijaus duktė, Grakchų ir Agamemnono ainė, pirmoji senate. Paliko gi- minę ir tėvynę, turtus ir vaikus, kad gyventų neturte Betliejuj prie tavo grabo, Kristau!“ Melanija Vyresnioji apsigyveno Alyvų kalne. Jos anūkė Melanija Jaunesnioji paveldėjo Valerijų giminės turtus, kurie davė metinių pajamų 116 milijonų frankų. Ji ištekėjo už taip pat turtingo vyro Pinijono. Vaikams mirus, jie pasiryžo išdalyti turtus pavargėliams ir asketiškai gyventi. Likvidacija tru- ko 11—13 metų. Paleido 8000 vergų. Pagaliau tie turtingieji žmonės liko tikrai neturtėliais ir, iškeliavę į Palestiną, Alyvų kalne varge pabaigė savo gyvenimą. Tie faktai (iškalbingai skel- bia, kaip galingai veikė Kristaus mokslas anų laikų visuomenėje. Evangelijos įtakoje visuomenė greitai demokratizavosi.

Šv. Gregorijus Didysis (540—604j romėnas, iš turtingos senatorių giminės. Išėjęs mokslus, gavo Romoje aukšto viršininko (pretoriaus) vietą. Bet mylėdamas vienuolišką gyvenimą, atsiža- dėjo turtų ir garbės ir, pasistatęs vienuolyną, gyveno jame. Sep- tynerius metus buvo popiežiaus pasiuntinys Konstantinopolyje;

— 51 —

paskui savo vienuolyno viršininkas, pagaliau išrinktas popiežiu (590). Ir tada nepermainė savo gyvenimo būdo, prie kurio buvo pripratęs vienuolyne. Konstantinopolio vyskupas tuomet ėmė sa- vintis visuotino patriarko vardą. Gregorijus, rodydamas nuolaidu- mo pavyzdį, vadino save „Dievo tarnų tarnu“ (servus servorum Dei). Tą titulą ir dabar popiežiai tebevartoja. Pasiuntė Evange- lijos skelbėjų į Angliją atvesti to krašto prie katalikų tikėjimo. Pataisė bažnytinį giedojimą. Pataisė ir suderino Bažnyčios apei- gas. Gynė valstiečius, sunkiai spaudžiamus ciesoriaus valdininkų. Bažnyčios brangenybes vartojo belaisviams išpirkti. Rūpinosi įvesti geresnį ūkį ir tvarką popiežių žemėse. Pajamas iš tų turtų var- tojo labdarybės tikslams. Mėgo tvarką, drausmę, teisybę. Laiko- mas pirmuoju bažnyčios valstybės steigėju. Parašė daug raštų, daugiausia apie praktikos dalykus.

Plitimas katalikų tikėjimo už Romos valsty- bės sienų.

Krikščionių tikėjimas pirmaisiais trimis amžiais plito dau- giausia Romos valstybėje. Išlaikęs tenai ilgą kovą su pagonija pagaliau nuveikė ją ir ne tiktai paliko viešpataujantis Romos, valstybėje, bet pasiekė ir svetimų kraštų, esančių už Romos val- | stybės sienų.

a) Azijoje.

Armėnų šalis, suseinanti su Mažąja Azija, kur nyo pat krikščionijos 'pradžios susitaisė daug krikščionių draugijų, anksti susilaukė Kristaus mokslo skelbėjų. Jau pirmajame amžiuje buvo pas armėnus krikščionių. Visą tautą su karaliu Tiridatu III (261— 317) galutinai atvedė prie Kristaus šv. Gregorijus, vadinamas Apšvietėju. Penktame amžiuje Izaokas Didysis su vienuoliu Mez- ropu sudėjo armėnams abecėlę ir išvertė į jų kalbą Šventąjį „Raštą. Taip gražiai bepražystantis Kristaus tikėjimo plėtojimasis pas armėnus buvo sustabdytas, kada penktajame amžiuje Armė- nija pateko į persų karalių valdžią. Armėnų bažnyčia, prispausta persų ir atskirta nuo kitų kraštų katalikų, susilpnėjo ir drauge su Syrijos bažnyčiomis priėmė monofizitų hereziją, kurią ir lig-

4*

A SE

šiol tebeišpažįsta. Armėnai monofizitai turi savo patriarką, gyve- nantį Edžmiadžine (Kaukaze). Armėnų dalis penkioliktajame am- žiuje susivienijo su katalikų Bažnyčia. Susivienijusiųjų armėnų patriarkas gyvena Konstantinopolyje. Katalikai taipogi armėnai, gyveną Galicijoje. Turi jie savo arkivyskupą Lvove.

Iš Armenijos katalikų tikėjimas ketvirtajame amžiuje ir paskui paplito tarp Kaukazo tautų, visųpirma /berijoje (dabartinėje Gruzijoje ir Georgijoje). Pirmoji Kristaus mokslo skėlbėja buvo čionai tarnaitė Nunija, kuri šventu savo gyvenimu ir ste- buklais atvertė prie Kristaus Iberijos karalių ir karalienę (apie 326). Vyskupai ir kunigai, parkviesti iš Romos valstybės, išmokė tikrojo tikėjimo gyventojus visos Iberijos ir kitų Kaukazo kraštų, kaip antai Šitvano, Dagestano, Imeretijos, Mingrelijos. Krikščio- nių tikėjimas išsilaikė čionai lig VIII amžiui, paskui buvo išnai- kintas arabų, kurie, užkariavę Kaukazą, primetė jo gyventojams“ Magometo mokslą. Tiktai Gruzijos ir Georgijos gyventojai tepa- liko katalikais.

Iš Armėnijos ir pasienių Romos valstybės krikščionių tikė- jimas pateko į Persiją ir ketvirtajame amžiuje turėjo jau tenai daug išpažintojų. Nikėjos susirinkime dalyvavo Persijos vysku- pas. Tolesnį betgi jo plitimą suturėjo smarkus ir ilgas persekio- jimas (prasidėjo 342 m.). Persijos karaliai, nuolat kariaudami su Romos ciesoriais, laikė krikščionis 'Romos valstybės šalininkais, o savo priešininkais, ir smarkiai juos persekiojo. Tas per- sekiojimas su pertraukomis tęsėsi per 300 metų ir savo smar- kumu prilygsta krikščionių persekiojimui Romos valstybėje. Prie Šapuro I (309—381) nukankinta 16000 krikščionių. Katalikų Baž- nyčia Persijoje išgaišo.

6) Afrikoje.

Ketvirtajame amžiuje įtikėjo į Kristų Abisinijos gyvento- jai. Pirmieji to krašto apaštalai buvo du tyriečiu, (Frumen- cijus ir Edezijus), kuriuodu,, įgijusiu Abisinijoje karaliaus malonę, jam mirus, liko sosto įpėdinio Aizano augintojais ir karalystės valdytojais. Šv. Atanazas, Aleksandrijos patriarkas, gavęs žinią apie katalikų tikėjimo pradžią Abisinijoje, pašventė Frumencijų to krašto vyskupu. Netrukus visa karalystė priėmė Kristaus

e

mokslą. Abisinijos vyskupai priklausė Aleksandrijos patriarkų, todėl su jais drauge atsiskyrė nuo: katalikų Bažnyčios ir priėmė monofizitų hereziją.

c) Europoje.

Germanų tautos.

Germanų tautos drąsios, karingos, laisvos, seniai jau ver- žėsi per Reiną ir Dunojų į Romos valstybę, ieškodamos joje karo: garbės, lengvo pelno ir naujų vietų apsigyventi turtingose pietų. šalyse. B Padunojuose artimiausi Romos valstybės kaimynai buvo gotai, tauta didelė ir narsi. Dėl dažnų gotų santykių su Ro- mos valstybe tarp jų anksti prigijo krikščionių tikėjimas. Cieso- rius Valensas ketvirtajame amžiuje patraukė visus gotus į arija- | nizmą, kurį jie paskui paskleidė tarp kitų germanų tautų: alanų,. svevų, burgundų, vandalų, longobardų. Ketvirtojo amžiaus pa- baigoje vakarinių gotų arba vestgotų vadovas Alarichas ap- leido Dunojaus pakraščius, su visa savo tauta persikėlė į vaka- rus ir užkariavo Italiją. Išgąstis apėmė Italijos gyventojus, per tiek šimtų metų nemačiusius priešininkų savo krašte. Alarichas apgulė Romą, kuri pradžioje pinigais išsipirko nuo gotų, bet paskui turėjo jiems pasiduoti (410). Tris dienas gotai plėšė miestą. Iš viso pasaulio sunešti Romon turtai, auksas, sidabras ir kiti brangūs daiktai, teko Alaricho kareiviams. Mirus Alarichui, go- tai pasitraukė iš Italijos ir, užkariavę pietų Galiją ir Ispaniją, įsteigė tenai savo valstybę.

Tuo pačiu laiku kitos germanų tautos, alanai, svevai, burgundai ir vandalai įsilaužė vakaruose per Reiną į Ro- mos valstybę ir nuteriojo Galiją. Vandalai perplaukė per jūres ir apsigyveno žiemių Afrikoje.

Vestgotams išėjus iš Italijos, atvyko tenai gerulių vadas Odoakras, kurs prašalino nuo sosto paskutinį Romos ciesorių Romulą Augustulą ir liko Italijos karaliumi 476 metais.

Konstantinopolio ciesorius Zenonas, patsai nebejšigalėda- mas atimti Italijos nuo Odoakro, pasiuntė tam tikslui ostgo-

dg

tus (rytinius gotus). Ostzotų karalius Teodorikas pergalėjo Odo. akrą ir, atėmęs nuo jo Raveną, įsteigė Italijoje savo karalystę. Taip vakarinės Romos imperijos griuvėsiuose įsikūrė germanų tautos. Italijoje atsirado ostgotų karalystė, pietinėje Galijoje ir Ispanijoje vestgotų, Galijos rytuose burgundų, Afrikoje vandalų. mės. Germanų tautos, susidūrusios su daug apšviestesniais už save romėnais, pasidavė jų įtakai, bet, pasiduodamos svetimai įtakai, priėmė daugiau blogąsias Romos kultūros puses. Arija- nystė, kurią išpažino gotai, vandalai ir burgundai, mažai kuo skyrėsi nuo pagonystės ir negalėjo jiems suteikti tvirto doram gyvenimui pamato. Katalikai, persekiojami germanų dėl tikėjimo nekentė savo pergalėtojų ir laukė tiktai patogios valandos nusi- kratyti jų valdžios. Tos valandos neilgai jiems tereikėjo laukti.

Žiemių Galijoje augo nauja valstybė — frankų, tautos taip pat germanų kilmės, bet tebesančios dar pagoniška. Frankų karalius Klodvigas, paklausęs savo žmonos Klotildos prikalbinė- jimo, liko kataliku (495) ir tuo pasidarė daug artimesnis visiems Galijos gyventojams katalikams, negu vestgotų ir burgundų ka- raliai, išpažįstą Arijaus hereziją Remdamasis katalikais, Klod- vigas lengvai pergalėjo vestgotus ir burgundus ir jų karalystes suvienijo su savo. Sugriuvus vestgotų ir burgundų karalystėms, pragaišo Galijoje arijanystė, išaugo gi didelė ir tvirta katalikų frankų valstybė.

Žlugti buvo lemta ir. visoms kitoms arijanų tautoms Žiaurūs barbarai vandalai, smarkiai persekiodami katalikus, sukėlė prieš save visuotiną neapykantą. Ja pasinaudojo Konstantinopolio ciesorius Justinijonas. Jo kariuomenė išvien su Afrikos katalikais išgriovė vandalų karalystę. Afrika vėl pasidarė Romos imperijos provincija. Nuveikęs vandalus, Justinijonas atgręžė savo ginklą prieš ostgotus ir po Teodoriko mirties išvarė juos iš Italijos, kuri vėl sugrįžo į Konstantinopolio ciesorių valdžią. Tokiu būdu Justinijonas paskutinį kartą suvienijo savo valdžioje daugumą se. novės Romos imperijos kraštų, nors ir neilgam.

a

Bažnyčia — tautų auklėtoja.

Sugriuvus vakaruose Romos imperijai, regėjos, jog pragaiš visai romėnų kultūra. Su baime žiūrėjo nuveikti Romos valsty- bės piliečiai, kaip užplūdus barbarams sugriuvo jų senos įstai- gos. Apie Italiją longobardų laikais rašo Gregorijus Didysis: „miestai ištuštėjo, bažnyčios sudegintos, laukai nedirbami. Vietos, kame pirma gyveno daugybė žmonių, užėmė laukiniai žvėrys !)“. Panašaus sunaikinimo būta ir kituose kraštuose. Daug reikėjo sunkių pastangų, kol iš senojo pasaulio pelenų išaugo nauja civili- zacija Tame nelaimių tvane Bažnyčia pirmoji stojo ginti ramiųjų gyventojų. Germanams apgulus pilį, vyskupas pirmas pradėdavo tarybas su apgulančios kariuomenės vadovais, atsipirkdamas baž- nyčios brangenybėmis ir tuo gelbėdamas visą miestą nuo plėši- mo. Vyskupai nebėgdami, bet palikdami savo vietose, suteikdavo drąsos ir ramumo visiems gyventojams. Gražų pavyzdį paliko šv. Augustinas, patsai palikdamas apgultoje Hiponojz ir kitus rangindamas palikti. Kunigas, esą, turi arba su savo žmonėmis gelbėtis arba su jais drauge žūti. Skaudžios drausmės, viešos atgailos darbais Bažnyčia mokė laukines tautas susivaldymo. Dažniausiai buvo vartojami skaudūs pasninkai, bet vietomis buvo uždedama ir belaisvių paleidimas, kelių, tiltų taisymas, trobų at- statymas, šelpimas dėl karo suvargusių sodiečių. Merovingų lai kai labai tamsūs, daug karų ir savitarpio žudymų. Bet tie laikai labai turtingi ir šventaisiais. Žmonės būriais grūdosi į vienuoly- nus. Aukštai buvo statoma skaudi askeza, bet branginta ir arti- mo meilės darbai. Belaisviai ir vergąi buvo išperkami. Bažnyčia laikė savo priederme užtarti vergus, lengvinti gyvenimą paprastų ūkininkų.

Sunkus buvo darbas iš karto palenkti prie karo pri- pratusias tautas į naują gyvenimą. Vyskupai, negalėdami iškarto atmainyti pagonių papročių, stengėsi juos nekenksmingus pada- ryti, priduodami jiems krikščionišką reikšmę, daugelį dalykų to- leruodami ir tame toleravime net pertoli kartais eidami. Ilgą dar laiką apkrikštytos germanų tautos laikėsi savo papročių, karuose

1) Dialog. III, 38.

—-55 >

įgytų, kol Bažnyčios įtakoje sušvelnėjo jų šiurkštus būdas, kol atprato nuo plėšimo ir išmoko ramiu darbu taisytis geresnį gy venimą. * * *

Vienuolių gyvenimas.

Evangelijos patarmės.

Trys daiktai daugiausia atitraukia žmogų nuo Dievo: pui- kybė, kūno geiduliai ir žemės turtai. Tikriausį būdą jiems per- galėti paliko Kristus tris Evangelijos patarmes: paklusnumą, skai-> stybę ir neturtą. Vadinasi jos patarmėmis, dėlto kad nėra visiems sakyte įsakytos.

Kai kuriems bet gi rodėsi, jog, tarp žmonių gyvenant, sun- ku esą užlaikyti Evangelijos patarmės, todėl tokie, norėdami pa- sitraukti nuo pagundų, apleisdavo visa, kas tiktai rišo juos su žmonėmis, ir eidavo į miškus ir kalnus nuo visų atskirai gy- venti ir meldžiantis Dievui tiktai tarnauti. Vadinosi jie vienuo- liai anachoretai.

Vienuoliai Rytuose.

Pirmasis toks vienuolis buvo šv. Povilas. Persekiojimo lai- ku pabūgęs kančių smarkumo, išėjo jisai į tyrus ir taip pamė- go vienas "gyventi, jog nebegrįžo į žmonių tarpą. (Garsus „taip pat vienuolis šv. Antanas iš Komos. Tokių vienuolių, no- rinčių išbėgti nuo pasaulio ir jo pagundų, atsirado daug įvai- riuose kraštuose. Rinkosi jie apie vyrus, žinomus šventumu ir gyvenimo griežtumu, ir pasiduodavo jų vadovavimui. Gyvenda- vo jie kalnų urvuose arba laužuose, padarytuose iš medžio ša- kų, maitinosi duona su vandenimi ir palmių vaisiais ir visą laiką atsidėdavo maldai ir darbui. Šv. Pachomijus, gyvenęs ketvirtajame amžiuje, sutaisė vienuolių būrius į tam tikras draugijas ir parašė joms įstatus. Vienuoliai pradėjo taisytis trobeles vienoje vietoje, pasiduoti vieno vyresniojo valdymui ir gyventi, laikyda- mies tų pačių įstatų. Šv. Bazilijus parašė įstatus Ponto ir Kapa- dokijos vienuoliams. Tokiu būdu vienuolių -gyvenimas virto drau-

LŽ ARTS

gijiniu. Vienuolių gyvenimas labai buvo paplitęs, pačiame Aigipte jų buvo iki 100 000 (ketvirtajame amžiuje).

Šv. Pachomijaus ir šv. Bazilijaus įstatai labai buvo reikalin- gi ir įvedė tvarką į vienuolių gyvenimą. Karštas pirmųjų vienuo- lių gyvenimas sergėjo juos nuo paklydimo. Bet ne visi vienuo- liai buvo šventi vyrai. Pasitaikydavo tarp jų žmonių, nesupran- tančių evangelijos dvasios, kurie, gyvendami atskirai nuo žmonių be vadovo, dažnai išklysdavo iš dievobaimingumo kelio. Neno- rėdami dirbti, klajojo jie po aplinkinius miestus, svetimu dar- bu misdami. Neretai tarp atsiskyrėlių, netoli nuo kits kito gy- venančių, pasidarydavo nesutikimų, vaidų ir kitų blo gumų. To- dėl ketvirtas visuotinas susirinkimas (Chalkedono) pavedė vie- nuolių priežiūrą vietiniams vyskupams, atsiskyrėliams gi pasaulio perėjūnams skaudžiai įsakė sugrįžti į savo namus ir gyventi žmonių draugijoje.

Vakaruose.

Gimtiniai vienuolių gyvenimo kraštai buvo Aigiptas, Syrija ir Palestina. Vakaruose tasai gyvenimo būdas lig ketvirtam am- žiui mažai tebuvo žinomas. Pirmas paskleidė apie jį garsą šv. Atanazas, parašydamąs šv. Antano gyvenimą ir atsiveždamas su savimi į Romą keletą Aigipto vienuolių. Jų pavyzdys paragino „ Italijos krikščionis prie panašaus gyvenimo būdo. Ketvirtajame ir penktajame amžiuje būta jau daug vienuolynų Italijoje ir Galijoje. Didelis užtarytojas ir mylėtojas vienuoliško gyvenimo buvo šv. Hieronimas, kurs pažino jį rytuose. Bet tikras vienuoliško gyve- nimo tėvas vakaruose buvo šv. Benediktas iš Nursijos (480—543). ;

Šv. Benediktas, turtingų tėvų sūnus, mokėsi Romoje. Ilgėda- masis vienuoliško gyvenimo, išėjo į Sabinijos kalnus, kur tre- jus metus vienas gyveno urve. Vienas jo pažįstamas atnešdavo jam maisto. Pats vienas gyvendamas ir susitikdamas su skyrium gyvenančiais vienuoliais, pamatė jų gyvenimo trūkumus ir ėmėsi juos tvarkyti. Ant Kasino kalno (netoli Neapolio) pastatė didelį vienuolyną ir įkūrė tvarkingą vienuolių gyvenimo draugiją.

Šv. Benedikto įstatuose matyti didelė išmintis ir geras paži- nimas žmonių būdo. Šv. Benediktas davė vienuoliams tvarką, kame skaudi drausmė jungėsi su malonumu, darbas su maldin- gumu, Kuomet rytuose vienuoliai daugiau buvo užsiėmę malda, šv. Benediktas stengėsi neramią vakarų gyventojų dvasią valdyti darbu, jų veiklumui duodamas nustatytą darbų tvarką. Syminkš- tino vienuolių askezą valgyme ir bausmėse. Vyresnysis turėjo būti ne griežtas valdovas, kaip tai dažnai buvo rytuose, bet ma- lonus tėvas. Jis renkamas visam amžiui, turi pilną valdžią: Svarbesniuose atsitikimuose jisai sušaukdavo vienuolių tarybą ir klausdavo jų nuomonės.

Šv. Benedikto įstatai įsako labiausiai du daiktu: maldą ir darbą. Septynias valandas kasdien paskiria rankų darbui, dvi proto- Septynis kartus per dieną susirenka šv. Benedikto sūnūs bendrai maldos atlikti. Antrą valandą naktį sukyla visi naktinių psalmių giedoti. Darbas prasideda anksti rytą ir tęsiasi per visą dieną su nedideliomis pertraukomis maldai ir poilsiui. Nėvienas vienuolyno gyventojas nėra atleidžiamas nuo darbo, kurs paskiriamas vyres- niojo pagal kiekvieno pajėgas. Vieni užsiima žemės dirbimu, kiti amatais, kiti vėl perrašinėja knygas arba moko vaikus. Vienuo- lynas savo išlaikymui mažai tereikalauja ir padirbtus daiktus pigiai parduoda arba dykai dalyja neturtėliams. Prie vienuolyno įtaisoma ligoninė ir mokykla. Pakeleivis atranda vienuolyne nakvynę. Šv. Benedikto įstatai liepia svečią priimti, kaip Kristų. .

Šv. Benedikto įstatai, palaikomi popiežių, netrukus buvo pri- imti visuose vakarų Europos vienuolynuose ir išstūmė kitas re- gulas, tuo suvienodindami vienuolių gyvenimą vakaruose. Atskir- damas savo vienuolius nuo žmonių ir šio gyvenimo pagundų ir rūpesčių, šv. Benediktas vedė juos paklusnumo, neturto, darbo ir maldos keliu prie garbinimo Dievo dvasioje ir tiesoje. Šv. Benedikto vienuoliai turėjo visados gyventi savo vienuolyne ir tuo buvo saugojami nuo pavojingo klajojimo, pratinosi su savo draugais sugyventi, pamylėti savo gyvenimo vietą. Vienuolynas buvo jiems savi namai, ramumo vieta.

Benediktinai rinkosi savo vienuolynams vietas miškuose arba kalnuose. Nusikirtę miško plotą, nuleidę vandenį ir išdžio-

EV VML

vinę pelkynę, įsitaisydavo laukus, užveisdavo sodnus, pasista- tydavo vienuolyną ir patys vesdavo visą ūkį. Aplinkiniai gyven- tojai glausdavosi prie vienuolyno. Neturtėliai gaudavo jame mai- sto ir kitokios pašalpos, vaikai mokėsi rašto ir amatų. Apie vienuolyną statėsi daugiau trobų, ir netrukus tenai, kur neseniai ūžė miškai, telkšojo vandenys ir kaukė žvėrys, atsirasdavo gra- žiai gyvenama vieta. Tokia byvo pradžia ne vieno didelio miesto pietinės Vokietijos, Šveicarijos ir Francijos. Iš benediktinų vie- nuolynų išeidavo mokytų rašytojų, vyskupų ir kunigų. Šv. Be- nedikto ordenas davė Bažnyčiai 28 popiežius, 5600 vyskupų, didelį skaičių šventųjų. Vienuolynai buvo prikrauti senovės rašy- tojų knygų. Visuotiname sumišime, užplūdus Romos imperiją germanų tautoms, benediktinų vienuolynai mirgėjo skaisčia mokslo šviesa ir palaikė tvarką ir drausmę visuomenėje.

Irlandija.

Irlandijos apaštalas buvo šv. Patrikas, gimęs Škotijoje. Še- šioliktais metais savo amžiaus buvo jisai pagautas ir išvežtas į Irlandiją, kur per šešerius metus ganė vieno pono bandą. Daug tada prityrė vargo. Pagaliau pavyko jam ištrūkti iš nelaisvės ir išbėgti namo. Bet ir į tėviškę jam sugrįžus, stovėjo nuolatos jo atmintyje Irlandija, ir kaž koksai balsas šaukė jį į tą kraštą, pa- skendusį pagonystėje. Išėjęs mokslus Galijos vienuolyne, šv. Pa- trikas sugrįžo į Irlandiją krikščionių tikėjimo skelbti (432), ir taip jam ten klojosi, kad trumpu laiku visas kraštas įtikėjo į Kristų. Naujas mokslas krito Irlandijoje į gerą dirvą ir vedė gausių vaisių. Irai liko katalikais, ir jų tėviškė teisingai užsipelnė šventųjų salos vardą. Šv. Patrikas ir jo mokiniai įstei- gė Irlandijoje daug vienuolynų, kuriuose. gražiai pražydo krik- ščionių mokslas ir šventenybė. Prigimtas irams noras keliauti neleido Irlandijos vienuoliams ilgai vienoje vietoje nurimti. Daug jų atsidūrė Galijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, įkūrė tuose kra- štuose vienuolynų, iš jų skleisdami po visą apylinkę krikščionių mokslą ir apšvietimą.

Iš Irlandijos krikščionių tikėjimas prasiplėtė ir Šotlandi- joje.

Bak Mel

Anglija. ; Britanijos kraštas kitą kartą priderėjo Romos valstybei, to- dėl čionai dar antrajame amžiuje buvo įsėtas krikščionių mokslas. Iki ketvirtam amžiui visas kraštas buvo jau priėmęs katalikų ti- kėjimą. Penktojo amžiaus pradžioje (410) Romos kareiviai, reika- lingi kituose kraštuose, išėjo iš Britanijos. Tuo pasinaudojo pik- tai ir škotai, žieminiai britų kaimynai, ir pradėjo juos užpuldi- nėti. Britai, nebeišsigalėdami patys gintis, parsikvietė į pagalbą iš Germanijos anglų ir saksų, garsių kariška drąsa (449). Anglo- saksai dėl gynimo apgynė britus nuo piktų, bet ir patys nebe- grįžo į savo tėviškę ir, apsigyvenę britų krašte, užėmė jų žemę. Britai, iš visur suspausti, pasitraukė į Valijos kalnus arba persi- kėlė į Galiją (Britanija). Tarp užkariautų britų ir pergalėtojų ang- | lo-saksų buvo didelių nesutikimų, todėl britai nieko nepadarė ka- talikų tikėjimui tarp anglo-saksų praplatintį.

Evangelijos šviesa tepatekėjo anglo-saksams šeštajame amžiuje ir tai ne nuo artimiausių jų kaimynų britų ir škotų, bet iš toli- mos Romos. Šv. Gregorijus Didysis, dar popiežius nebūdamas, labai rūpinosi anglo-saksų atvertimu. Patsai negalėdamas eiti jiems skelbti krikščionių mokslo, pasiuntė šv. Augustiną su 40 benediktinų (597). Pirmas priėmė katalikų tikėjimą su savo kareiviais Kento karalius Etelbertas, prikalbėtas savo žmonos Bertos, krikščionės. Kentas pasidarė centras, iš kurio krikščionių tikėjimas toliau plito. Kiti karaliai irgi leido ateiviams laisvai skelbti Evangeliją. Malonus benediktinų būdas ir šventas jų gy- venimas patraukė anglo-saksus prie krikščionių tikėjimo. Anglo- saksų karaliai su savo žmonėmis krikštydinos už kits kito, ir, praslinkus aštuonioms dešimtims metų nuo šv. Augustino atvy- kimo į Angliją, visas jau kraštas buvo krikščioniškas. Kristaus mokslas suminkštino smarkų anglo-saksų būdą. Kaip Irlandijoje, taip ir Britanijoje labai prasiplatino vienuoliškas gyvenimas. Sep- tintajame ir aštuntajame amžiuje įstojo į vienuolynus daugiau negu 30 asmenų iš karalių giminės. Prie vienuolynų įtaisytos mokyk- los platino švietimą. Pragarsėjo savo mokslingumu šv. Beda (+ 735), viso viduramžio mokytojas, parašęs pirmą Anglijos istoriją. Anglija greitai žengė pirmyn kultūros keliu.

261.

Vokiečių tautos.

Krikščionių tikėjimas iki penktojo amžiaus pradžios (tautų kilnojimosi) buvo prigijęs visuose kraštuose į pietus nuo Reino ir Dunojaus, bet per karus dėl tautų kilnojimosi beveik visai iš- nyko pareiniuose ir padunojuose. Karingos germanų tautos ne- labai buvo linkusios prie ramybės mokslo, skelbiamo krikščionių tikėjimo. Nepasitikėjo jos ir krikščionimis frankais, savo prieši- ninkais. Pirmieji Evangelijos skelbėjai vokiečių tautoms buvo daugiausiai Irlandijos vienuoliai. Bet jie veikė labai išsiblaškę, nebuvo tarp jų organizacijos, todėl ir evangelizavimo darbo tarp vokiečių negalėjo jie atlikti sistematiškai. Dėl stokos tvirtos baž- nytinės valdžios tarp krikščionių Vokietijoje buvo įsiskverbę daug pagoniškų papročių. Ir pas frankus merovingų laikais Bažnyčios gyvenimas buvo blogas. Dėl daugelio karų įsigalėjo papročių žiau- rumas. Buvo daug blogų dvasiškių, kunigai ir vyskupai stodavo į karą, valdė po kelias vyskupijas arba parapijas. Bažnytinio gy- venimo sutvarkymą pas frankus ir praplatinimą pas vokiečius atliko šv. Bonifacas (675—754), „vokiečių apaštalas“. Gimė jisai Anglijoje ir vadinosi Vintrydas. Išėjo mokslus Anglijos vienuo- lyne.ir paskui pats liko vienuolyno mokyklos mokytoju. Jo dėstymo klausyti susirinkdavo aplinkinių vienuolynų mokiniai, ne vienas vienuolynas norėjo išsirinkti šv. Bonifacą savo virši- ninku, bet dievobaimingam vyrui kas kitas rūpėjo. Didžiausis jo troškimas buvo nešti Evangelijos mokslą tiems, kurie dar jo ne- buvo pažinę. Kai kurį laiką šv. Bonifacas darbavosi pas frizus. Paskui, gavęs nuo popiežiaus pasiuntimą, išėjo skelbti Evange- lijos vokiečiams. Kartkartėmis aplankė Tiuringiją, Bavariją, Hesi- ją, visur patraukdamas pagonių būrius prie krikščionių tikėjimo. Įsteigė tuose kraštuose daug vyskupijų ir vienuolynų, tarp kurių garsiausis Fuldos. Iš Anglijos parsikvietė į pagalbą benediktinų, kurie toliau varė pradėtąjį darbą. Šv. Bonifacas tris kartus važi- nėjo į Romą pasikalbėti su popiežiu apie vokiečių bažnyčios reikalus. Buvo popiežius jį pašvęntęs vokiečių vyskupu (723), ir pakėlęs Mainco arkivyskupu ir visų vokiečių metropolitu (748). Bet šv. Bonifacui nerūpėjo garbė, neieškojo jisai atilsio nė se- natvėje. Todėl paskyręs Mainco arkivyskupu savo mokinį Lullių,

i.

patsai išėjo Evangelijos skelbtų laukiniams ifrizams, kur ir atrado kankinio mirtį (754). Jo kūnas parvežtas į Vokietiją ir pa- laidotas Fuldos vienuolyne. Šv. Bonifaco dideli nuopelnai, kad jis audringais laikais atgaivino ir sutvarkė bažnytinį gyvenimą tarp frankų, įdiegė krikščionių tikėjimą vokiečių tautoms, drauge pa- dėdamas pamatus jų tautinei vienybei.

Vidujinis Bažnyčios gyvenimas.

Bažnyčiai ėmus laisvai plėtotis, aiškiau galėjo apsireikšti Romos vyskupo primatas, labiausiai kilus ginčams dėl tikė- jimo su heretikais. Romos vyskupas pasmerkia klaidatikius, į jį šaukiasi neteisingai nubausti vyskupai, jisai atleidžia nuo vietų heretikus vyskupus. Vyskupų susirinkimai tuo laiku darosi dažnesni. Nikėjos susirinkimas patarė metropolijų vysku- pams daryti susirinkimus du kartu per metus: gavėnioje ir rudenį. Atlaikyta buvo šiuo laikotarpiu 6 visuotini susirinkimai. Šaukia- mi jie buvo ciesorių, sutinkant popiežiams, kurie siųsdavo savo atstovus. Pirmininkaudavo juose popiežių pasiuntiniai ir pasi- rašydavo po nutarimais pirmojoje vietoje.

Nuo Konstantino Didžiojo Bažnyčion prisijungė daug žmo- nių, kurie tiktai vardu tebuvo krikščionys. Todėl Komunija šiuo |laikotarpiu daug rečiau tebūdavo priimama.

Viešoji atgai- la rytuose buvo at- mainyta. Vakaruose ji išsilaikė iki vidurinių amžių.

Krikščionys, įgiję laisvę, ėmė statyti gra- žias bažnyčias. Atsirado tam tikras 529. 2 bažnyčios stilius, ir Bažiliinis" arba senoviškas sūlius, tai Avelūpas:“ GPZIIKI

nis ir bizantiškas Bazi-

lika tai keturkampis, viduje perdalytas šulų eile į tris arba į pen-

= 63

kias navas, su prieangiu ant šulų. Bizantiškos bažnyčios buvo statomos su kupoliniu dangčiu. Žymiausia jų yra šv. Zo- fijos Konstantinopolyje.

Švenčių skaičius žymiai padidėjo. Buvo įvestos šventės Kristaus gimimo, Trijų Karalių, Dangun žengimo ir kitos. Imta švęsti ir Marijos šventes. Pasninkai pasidarė skaudesni ir vie- nodesii.

Jau pirmaisiais am- žiais Bažnyčia garbino kaipo šventuosius tuos krikščionis, kurie dėl tikėjimo buvo nužudo- mi. Pasibaigus perse- kiojimams, imta pana- šių būdu garbinti tuos krikščionis, kurie savo gyvenimo šventumu ir griežtumu išpažino ti-

Šv. Morkaus bažnyčia Venecijoje. kėjimą. Jie įgijo išpa-

Bizantiškas stilius. žintojų vardą. Padi-

dėjo šventųjų relikvijų garbinimas, lankymas šventų Palestinos vietų, labiausiai nuo šv. kryžiaus atradimo.

|||

-- |

BT Ein £

1 M Ed 2

Dora.

Prigijus krikščionių tikėjimui, išnyko daugelis pagoniškų papročių. Konstantinas pasmerkė nusikaltėlių atidavinėjimą į gladiatorių mokyklas, Valentinijonas I uždraudė 365 m. atidavinėti į jas krikščionis, 390 jos visai buvo uždarytos. Honorijus 404 m. panaikino Romoje gladiatorių mūšius. Žvėrių kovos vėliau te- buvo atmainytos.

Bažnyčia šiuo laiku, anot šv. Hieronimo žodžių, tapo ga- lingesnė ir turtingesnė, bet mažesne dora, kuri sumenkėjo, prisi- jungus prie Bažnyčios daugeliui žmonių be tvirto tikėjimo. Ilgi smarkūs ginčai, heretikų sukelti, ir laukinių tautų užplūdimas su ilgais karais trukdė, Bažnyčios darbą. Buvo tačiau ir šiuo laiku

pirks PAL

daug pavyzdžių ir labai aukštos doros, ką rodo didelis šventųjų skaičius. Netrūko ir kankinių dėl tikėjimo (Per- sijoje, taip. pat ir Romos valstybėje). Greitas vienuoliško gy- venimo išsiplėtimas, didelis vienuolių skaičius, jų gyvenimo griežtumas rodo, kad Evangelijos dvasia Bažnyčioje neišblėso. Daug buvo pasireiškimų artimo meilės. Barbarų užplūdimo laikais Bažnyčia slopina prakiurusią nelaimių versmę. Belai- sviams ir vergams išpirkti buvo sudedamos didelės aukos, daug turto sudedama pavargėliams šelpti Buvo steigiamos ligoninės, prieglaudos pavargėliams, namai išmetamiems vaikams auginti.

Apie Bažnyčią šiuo laiku gražiai rašo šv. Jonas Auksaburnis; „Bažnyčiai niekas negali prilygti. Mūras ilgainiui sugriūva, Bažnyčia gi nesensta. Daugelis kovojo su Bažnyčia ir patys pragaišo. Bažnyčia gi iki dangui iškilo, tame jos didybė. Ji laimėia, kuomet užpuldinėjama, ji garbingesnė, kuomet su ja blogai elgiamasi. Blaškoma ji vilnių, bet neskęsta, ji kovoja nenuveikiama. Kam gi Dievas leidžia ant jos kovas? — Gi kad tuo aiškiau pasirodytų jos galybę. Nieko mėra tvirtesnio už Bažnyčią. Ji aukštesnė už dangų, platesnė už žemę. Ji nuolat jauna ir ir tvirta“.

VIDURINIAI AMŽIAI.

Pirmoji dalis.

Įsigalėjimas Bažnyčios įtakos ir pasaulinės popiežių valdžios (800—1303). i

Pradžia ir išsiplėtimas Magometo tikėjimo. Tėviške naujo tikėjimo, Magometo įstatyto, yra Arabija, Tasai kraštas lig to laiko mažai tebuvo žinomas kitoms tautoms. Iš trijų pusių jūros, iš ketvirtos tyrai skyrė jį nuo aplinkinių kraštų ir gynė nuo graikų, syrų ir romėnų valstybių. Arabai nors narsūs ir iš prigimimo gabūs, pasidaliję į daugybę smulkių

kunigaikštijų, lyg šiol nebuvo sukūrę didelės savo valstybės. Septintame amžiuje įvyko Arabijoje didelių atmainų. Naujas tikėjimas suvienijo visas arabų gimines ir suteikė joms didelę galybę, kurią netrukus pajuto aplinkinės Azijos ir Afrikos tautos, To naujo tikėjimo įsteigėjas buvo Magometas, gimęs Mekoje (570 m.). Užsiimdamas prekyba, Magometas daug važinėjo po svetimus kraštus ir kelionėse pažino žydų ir krikščionių tikėjimą. Matydamas pas krikščionis daug sektų, tarp savęs kovojančių, perlengvai palaikė visus krikščionis atstojusiais nuo Kristaus mokslo. Stabmeldystė, viešpataujanti Mekoje, irgi Magometui netiko. Lai-

Bažnyčios Istorija. | 5

> 65 —>

kė jisai save pranašu, pasiųstu praplatinti tarp arabų tikrojo Die- vo pažinimui, pašalinti stabmeldystei ir įstatyti naujam geresniam tikėjimui. Turėdamas 40 metų, Magometas pradėjo garsinti savo mokslą. Dažnai, atsiskyręs nuo žmonių draugijos, įsigilindavo jisai į religijos dalykų apmąstymą. Mirdavo nuomaru ir atsigavęs sakydavosi gaunąs apreiškimų nuo Mykolo Arkangelo, kurs lie- piąs jam garsinti tarp arabų naują mokslą.

Magometo pati ir keletas artimųjų jo giminaičių įtikėjo nau- jo pranašo apreiškimams. Bet Mekos gyventojai sukilo prieš nau- ją pranašą. Magometas turėjo bėgti iš savo gimtinio krašto ir atrado prieglaudą Medinoje. Tasai Magometo bėgimas, įvykęs 622 metais po Kristaus užgimimo, laikomas magometanų taip svarbiu atsitikimu, jog nuo jo jie skaito metus taip, kaip krikš- čionys nuo Kristaus gimimo. Medinos gyventojai įtikėjo į Ma- gometą. Su jų pagalba pradėjo jisai šventą karą su netikėliais. Ma- gometo šalininkai plėšdavo pakeleivius ir pralobo jų turtais. Tai patraukė prie Magometo daugiau arabų. Keletas paveiktų giminių priėmė jo mokslą. Magometas pergalėjo ir užėmė šventą arabų miestą Meką (630), išmetė iš šventosios to miesto vietos, vadi- namos Kaaba, stabus, ir padarė iš jos didžiausią savo tikėjimo šventybę. Netrukus visos arabų giminės turėjo nusilenkti Mago- metui ir pripažinti jį pranošu.

Magometo mokslas yra mišinys: pagonystės, žydų ir krikš- čionių tikėjimo tiesų, pritaikintų arabų būdui ir palinkimams. Tas mokslas skelbia, kad vienas tėra Dievas. Magometas gi esąs jo. siųstasis pranašas, didesnis už pranašus, pirmiau buvusius, Mo- zę ir Jėzų. Pripažindamas Dievui pasaulio sutvėrimą, Magometas. nepripažįsta jam jo valdymo, atmeta Dievo apveizdą, mokydamas, kad Dievas viską prieš amžius paskyręs, ir žmogus savo maldo- mis arba gerais darbais negalįs permainyti to paskyrimo. Žmo- gaus sielą po mirties laukianti už blogus darbus bausmė, o už gerus rojus. Magometo rojus nė kiek nepanašus į krikščionių dangų, visa jo laimė baigiasi kūno pasigėrėjimu. Doros moks- las Magometo tikėjime reikalauja daugiausia paviršutinių darbų. Didžiausi gerieji darbai, įsakyti Magometo tikėjimu, yra dažna malda ir rankų plovimas, pasninkas, išmaldos davimas, susilaiky-

T

mas nuo kiaulienos valgymo ir vyno gėrimo. Labiau betgi negu visi tie geri darbai patinkąs Dievui karas su netikėliais ir priver- timas jų prie Magometo tikėjimo. Kas mirštąs tame kare, einąs stačiai į dangų. Magometo tikėjimas duoda pilną valią kūno gei- duliams, leidžia turėti daug pačių. |

Magometo mokslas, pataikaująs kūno geiduliams ir įsakąs šventą karą su netikėliais, labai patiko karšto ir smarkaus būdo arabui, tikėjimas gi į neatmainomą Dievo paskyrimą ir laukiantį rojų už šventą karą gamino arabo širdyje drąsą ir mirties pa- niekinimą.

Dar prie gyvos Magometo galvos jo mokslo išpažintojai pradėjo vykdyti pranašo didžiausįjį įsakymą ir užkariavo Syrijos dalį. Magometo įpėdiniai toliau varė pradėtą darbą. Trumpu laiku arabai užėmė Syriją (635), Palestiną (637), Aigiptą (640), Persiją (650), šiaurinę Afriką. Aštunto amžiaus pradžioje persikėlė į Ispa- niją, kame užkariavo beveik visą vestgotų karalystę ir Galijos dalį. Tiktai Karolius Martelas, sumušęs arabus 732 metais netoli Poitiers, suturėjo tolesnį jų užplūdimą ant Europos. Devintame amžiuje iš Afrikos magometanai užėmė Siciliją ir kai kurias kitas Viduržemio jūros salas, buvo įsistiprinę Italijoj prie Gariglijano ir Provancijoj. Paskui valdžią iš arabų paveržę turkai paskleidė Magometo tikėjimą toli į rytus, šiaurinėje Azijoje, užėmę gi Kon- stantinopolį, grasė iš ten Europos krikščionių valstybėms. Dau- gelyje tų kraštų, kurie pakliuvo į arabų ir turkų valdžią, krikš- čionių tikėjimas buvo išnaikintas ir jo vietą užėmė Magometo. Taip greta krikščionių valstybių išaugo galingų mahometanų valstybių. Tarp tų dviejų kultūrų eina smarki kova per visą vi- duramžių laiką.

Kova prieš paveikslų garbinimą.

Senajame Įstatyme žydams buvo užginta turėti paveikslus ir statulas. To uždraudimo tikslas buvo apsaugoti žydus nuo stabmeldystės, paplitusios pas gretimąsias tautas, į kurią buvo ir patys žydai linkę. Dėl tos pačios priežasties ir Magometas už- draudė savo išpažintojams turėti kokius nors paveikslus. Cieso-

rius Leonas III Izaurietis, iš prasto kareivio iškilęs į ciesorių, manė, kad galima magometanus suderinti su krikščionimis .ir su- laikyti juos nuo užpuldinėjimo rytų imperijos. Jam rodėsi, kad garbė, krikščionių atiduodama Šventųjų paveikslams, atstumia žydus ir magometanus nuo krikščionių tikėjimo priėmimo, ir ji- sai nutarė tą garbinimą panaikinti. Leonas III labiau už kitus ciesorius savinosi dvasišką valdžią, sakėsi esąs vienam asmenyje ciesorius ir popiežius. 726 metais išleido įsakymą, kuriuo užgy- nė atidavinėti garbę kryžiams ir šventųjų paveikslams. Cie- soriaus pasiųsti kareiviai ėmė rauti kryžius, draskyti ir deginti paveikslus, kapoti statulas. Konstantinopoly pasidarė dideli nera- mumai. Žmonės užmušė kareivius, griaunančius Jėzaus Kristaus statulą, laikomą didžioje garbėje. Graikijos ir aplinkinių salų gy- ventojai pakėlė atvirą maištą prieš Leoną III ir išsirinko sau kitą ciesorių. Leonas III tačiau pergalėjo maištininkus. Tada juo smar- kiau ėmė persekioti paveikslų garbintojus. Kunigai, neklausą cie- soriaus įsakymo, buvo įvairiausiai žudomi, paveikslai naikinami. Daug tuomet pragaišo iš bažnyčių brangių paveikslų ir statulų. Leono III sūnus Konstantinas V sekė savo tėvo pėdomis ir dar labiau naikino paveikslus ir persekiojo jų garbintojus. Jam mirus, sostas teko ciesorienei Irenai, kuri, sustabdžius katalikų per- sekiojimą dėl paveikslų garbinimo, 787 metais sukvietė į Nikėją visuotiną vyskupų susirinkimą, kurs peržiūrėjęs Bažnyčios mok- slą apie paveikslų garbinimą, nutarė, kad jisai nėra priešingas Kristaus mokslui. Krikščionys atiduodą garbę ne patiems pa- veikslams, bet tiems, kurie jais išreikšti. Paveikslų garbės drau- dimas, tam kartui numaldytas, buvo atnaujintas su tuo didesniu smarkumu, tapus ciesoriumi Leonui IV Armėnui, ir tiktai cieso- “ rienė Teodora tesustabdė galutinai paveikslų naikinimą ir sugrą- žino Bažnyčiai ramumą (842).

Bažnytinės valstybės pradžia. Plintant krikščionių tikėjimui, Bažnyčia savo reikalams įgijo

nemaža žemių. Iš jų ilgainiui susidarė Romos vyskupo valdžioje dideli žemės plotai Italijoje, Galijoje ir kituose kraštuose. Popie-

yyypppgvpyyyyvywpyyywyyyyyyyvyyypppppprgpp p pDPPYF NPP MMMNNNVYNPPYPWwS

L)

žiai, tapę jiems dovanotų žemių savininkai, valdė ir žmones, jose gyvenančius.

Kaip buvo valdomos tos žemės, matyti iš popiežiaus Gregorijaus 1 taisyklių ir įsakymų, duotų io žemių užveizdėtojams: „mes neleidžiame, kad Bažnyčios kapšas teršiamas būtų nešvariu pelnu“. Užvkizdėtojui Petrui rašė: „atmink, įog mam tuomet dideles brangenybes įneši, kuomet rinksi nuopelnus ne turtais, bet labdarybe“. Kampanijos užveizdėtoją barė: „Kartkartėmis raginau tave, kad ne tiek rūpintumeis laikinu pelnu Bažnyčiai, kiek sumažinimu neturtėlių vargo ir kad gintumei juos nuo prispaudimo“. Mokesčiai iš tų žemių Romos bažnyčiai buvo labai maži, jie buvo sunaudojami daugiausiai bažnyčioms palaikyti, neturtėliams šelpti. Suvargusieji sodžiaus gyventojai gaudavo be procentų paskolos. Grego- rijus I vadina save „Longobardų kapšu“ dėl daugybės mokesčių, jiems išmokamų, sulaikyti longobardams nuo Romos kraštų plėšimo. Bažnyčios žemių pinigais buvo laikoma namų pavargėliams, našlaičiams, ligonims, šelpiami neturtingi vienuolynai. Gregorijaus I biografas Jonas Diakonas, kurs patsai matė aschyve sąrašus daugybės pašalpų neturtėliams, vadina Gregorijų I „gailestingu visų aprūpintoju“, Romos gi bažnyčią „bendru klojimu visiems“,

Konstantinas Didysis ir kiti ciesoriai buvo padidinę vyskupų val- džią, suteikdami jiems kaikurias teises krašto valdyme. Politiškos per- mainos,įvykusios vakarų Europoje penktame amžiuje, dar labiau pa- didino popiežių valdžią. Tuo laiku laukinės germanų tautos užėmė Italiją ir kitus vakarinius Romos imperijos kraštus. 476 metais netekęs valdžios paskutinis vakarinės Romos valstybės ciesorius atsisakė valdžios. Konstantinopolio ciesoriai po senovei vadinosi dar Romos ciesoriai ir laikė Italijos mieste Ravenoje savo ekzar- ką, arba vietininką, kurs jojo vardu norėjo valdyti vakarinius Romos valstybės kraštus. Tačiau Ravenos ekzarkui trūko jėgų ginti tiems kraštams nuo germanų. Rūpestį ginti Romą ir visą Italiją prisiėmė ant savęs popiežiai. Jie važinėjo prie germanų vadų draustų jų nuo kraujo liejimo, jie vedė visa tvarką Romoje. Popiežius Leonas Didysis suturėjo hvnų karalių, baisų Atilą, kelyje į Romą ir išgelbėjo miestą nuo didžiosios nelaimės. Tasai pats popiežius išprašė nuo vandalų karaliaus Henzeriko, kad plėšdamas Romą, nors gyvybę dovanotų gyventojams. Romėnai priprato palengva matyti popiežiuose ne tiktai dvasiškus savo vadovus, bet ir gynėjus ir žemiškųjų savo reikalų aprūpintojus.

t UE—

Prie Justinijano Konstantinopolio ciesoriams atgavus Italiją, vyskupams buvo pripažinta teisė drauge su žymiausiais krašto gyventojais skirti kraštų valdytojus ir miestų valdininkus, prižiū- rėti valdininkų veikimą. Taip popiežiai teisėtai įgijo įtakos Italijos valdyme.

Longobardų įsikūrimas Italijoje (568) atnešė romėnams naujų nelaimių. Veltui popiežiai Italijos gyventojų vardu šaukėsi pagalbos Konstantinopolyje. Nesulaukdami jos, tarpininkavo tarp Ravenos ekzarko ir longobardų karalių. Gregorijus I sakosį ne- bežinąs, ar atliekąs ganytojo ar kunigaikščio pareigas. Taip patsai gyvenimas privedė prie to, kad popiežiai liko tikraisiais Romos ir jo apylinkės valdovais, pripažindami vis dar ciesorių valdžią. Tuo tarpu Konstantinopolio ciesoriai patys stūmė nuo savęs Italijos gyventojus, palaikydami heretikus, persekiodami popiežius už katalikų mokslo gynimą. Ciesorius Konstansas II liepė karei- viams išvežti iš Romos popiežių Martyną I (649) ir ištrėmė jį į Chersonezą, kur popiežius ir mirė. Kada popiežiai Gregorijus II ir Gregorijus III pasipriešino ciesorių įsakymams dėl šventųjų paveikslų naikinimo, tai tiktai Italijos gyventojų užsistojimas iš- gelbėjo juos nuo kalėjimo ir mirties. Užtai Ravenos gyventojų dalis buvo mirtimi nubausta. Romos gyventojai keletą kartų norėjo išrinkti sau karalių ir tiktai popiežiams nesutinkant laikėsi dar ciesoriaus valdžios šešėlis Romoje.

Taip ciesorių neteisingas elgimasis su Italijos gyventojais ir dideli mokesčiai silpnino ir be to“ netvirtą ciesorių valdžią Italijoje. Gregorijus I skundėsi: „ekzarkų nedorybė daugiau mums kenkia negu longobardų kalavijas, todėl tie priešininkai, kurie mus užmušinėja, rodosi mums gailestingesni, negu ciesoriaus valdininkai, kurie savo nedorumu, plėšimais ir kitomis neteisybė- mis užgauna mūsų širdį“.

Kada longobardų karaliai, užkariavę Raveną, rengėsi ir pačią Romą užimti, popiežiai, nesusilaukdami pagalbos nuo Kon- stantinopolio ciesorių, ryžosi jos kitur kur ieškoti. Steponas II kreipėsi į frankų karalių Pipiną ir prašė jo gelbėti Romos baž- nyčią ir neatiduoti jos į baisių longobardų valdžią. Pipinas, atsi- gerindamas popiežiui už tai, kad pripažino jį frankų karaliu, pri-

KRAŠTAI VADOVAVĘ KRIKŠČIONIŲ KULTŪRAI.

BRITANIJA

T !

i aj mi masino Ba

o |BENBYENTAS ai ARINOIAIS

ALENNO

.

p. 2

žadėjo ne tiktai tam kartui duoti Romai pagalbą, bet dar susti- prinimui popiežių valdžios dovanoti jiems visus tuos kraštus, kuriuos atimsiąs nuo longobardų. 754 metais Pipinas, atvykęs į Italiją, nuveikė longobardų karalių Aistulpą, atėmė nuo jo Rave-

„nos ekzarkato žemes ir dovanojo jas popiežiui ir jo įpėdiniams.

Konstantinopolio ciesoriaus pasiuntiniai, sutikę Pipiną Italijoje, reikalavo, kad jisai atiduotų ciesoriui žemes, atimtas nuo longo- bardų, bet Pipinas atsakė, kad ne dėl Konstantinopolio ciesoriaus liejęs jisai frankų kraują, bet dėl Romos bažnyčios ir savo iš- ganymo,

Longobardai nenorėjo pildyti: padarytosios sankalbos ir atiduoti Romos bažnyčiai paskirtųjų žemių. Tada Pipino sūnus, Karolius, atvykęs su stipria kariuomene į Italiją, išgriovė longo- bardų karalystę ir visas jos žemes prijungė prie savo valstybės, longobardų karalių Ditriką išsivedė į Galiją ir uždarė vienuolyne. Karolius ne tiktai patvirtino Pipino dovaną, bet ir padidino ją. Popiežiai liko galutinai valdovai Romos kunigaikštijos, Pentapo- lio ir Ravenos ekzarkato.

Nors pasaulinė valdžia nėra popiežiams būtinai reikalinga, ir jie jos neturėjo pirmaisiais amžiais, tačiau jos įgijimas buvo Bažnyčiai labai naudingas. Popiežiai, gyvendami savoje valstybėje ir nepriklausydami jokio karaliaus, laisviau galėjo tvarkyti Bažnyčią.

Šventos Romos imperijos įstatymas.

Pradžia Karolingų dinastijos.

Tarp visų valstybių, germanų įstatytų, pirmąją vietą užėmė Karolingų sustiprinta frankų karalystė.

Tverdamas plačią valstybę, Karolius stat“ ją krikščionių ti- kėjimo pamatais. Numanė jisai, kadkrikščionių tikėjimas su savo tvirta etika žymiai stiprina tvarką valstybėje, sudėtą iš įvairių

„tautų. Todėl užkariautuose kraštuose statė bažnyčias, vienuolynus

ir mokyklas. Iš visur sukvietė prie savo dvaro mokytų vyrų, tan- kiai klausėsi jų patarmės. Padidino vyskupų valdžią valstybės dalykuose, atiduodamas jiems ištisų kraštų valdymą. Vyskupai

ka ES

kartu su kunigaikščiais ir kitais didikais sėdėjo valstybės tary- boje. Karolius atiduodavo priderinčią pagarbą Bažnyčios vyresnybei. Liudija apie tai 801 įstatymas: „Šv. Petro atminimui gerbkime Apaš- talų Sostą, ir nors tas šventas Sostas uždėtų vos pakeliamą naš- tą, neštumėme jį ir dievobaimingai kęstumėme“. Išmintingas Ka- roliaus Didžiojo darbavimasis palaikė taip reikalingą sutartį val- stybės vyriausybės su Bažnyčia. Visoje valstybėje kilo apšvieti- mas, žmonių gerovė, suminkštėjo jų būdas, gaišo pagoniški burtai.

Romos imperijos atnaujinimas.

Karolio valdžią turėjo išreikšti naujas titulas arba vardas, kurį jam suteikė popiežius Leonas III. Nors jau seniai nebeteko Romos imperijos, Romos imperatoriaus vardas nebuvo dar nu stojęs didelio savo svarbumo. Tebesilaikė senovės nuomonė, jog Romos imperatorius esąs viso pasaulio viešpats ir vienas tegalįs būti. Kada Karolius Didysis suvienijo savo valdžioje beveik vi- sus kraštus vakarinės pusės buvusios Romos imperijos, reikalingu rodėsi daiktu, kad tą taip didelę galybę išreikštų tam tikras var- das. Popiežiaus Leono III galvoje kilo sumanymas atnaujinti Ro- mos imperiją ir jos imperatoriu padaryti Karolių. Pirma tas sumanymas buvo apsvarstytas su frankų vyskupais ir didikais 800 metais, Karoliui atvykus į Romą, per Kalėdų šventes Leonas III paskelbė jį Romos imperatoriu ir šv. Petro bažnyčioje už- dėjo jam ant galvos imperatorišką karūną.

Naujai įsteigta Romos imperija visai ką kita ženklino, negu jos pagoniškoji bendravardė. Tą skirtumą išreiškė pridėtas žodis: „šventa Romos imperija“. Išdygo ji iš vienybės krikščionių tikė- jimo. Kaip visos Europos tautos išpažino vieną tikėjimą, priklau- sė vieno dvasiško ganytojo popiežiaus, taip pat rodėsi reikalingu daiktu susivienijimas visų krikščionių valstybių vadovavime vieno imperatoriaus, aukštesnio už visus kitus karalius. Romos impe- ratoriaus vardas nedavė jam valdžios ant kitų karalių, bet tiktai suteikė jam garbingą priedermę būti Bažnyčios ir popiežiaus gy- nėju ir rūpintis krikščionių tikėjimo praplatinimu tarp pagonių ir

2 d

jo užlaikymu krikščionių kraštuose. Karolius Didysis ir vadina save tiktai Bažnyčios gynėju. Ant jo kalavijo buvo iškalta šie žodžiai: „Dešimties įsakymų sargas Karolius, Dievo karūnuo- tas“. Niekas negalėjo patsai savaimi tapti Bažnyčios gynė- ju, bet reikėjo tam tikslui aukščiausios Bažnyčios vyresnybės pa- skyrimo arba sutikimo, todėl ir vardo Romos imperatoriaus nė- vienas karalius negalėjo įgyti be popiežiaus patvirtinimo ir pate- pimo. Vienos krikščionių visuomenės formavimasis vakaruose tuo buvo pabaigtas. Greta aukščiausio vadovo popiežiaus dvasios reikalams atsirasdavo politinis vadovas visai krikščionijai, kurs savo valdžia turėjo ginti bažnyčią ir palaikyti jos veikimą.

Rytų bažnyčios atskilimas.

Atskilimo priežastys.

Pradedant nuo ketvirtojo amžiaus lig aštuntam herezijos ir kitokie tikėjimo ginčai vargino rytų bažnyčią. Kai kurios rytų bažnyčios ilgą laiką palikdavo atsiskyrusios nuo vienybės su Romos popiežiais. Ir nors paskui tų bažnyčių vyskupai, išsižadėję savo paklydimo, susivienydavo su Roma, tačiau,ilgam laikui nu- trūkus vienybei, visuomenės nuomonėje nyko supratimas tos vienybės reikalingumo.

Kita priežastis atsileidimo ryšio rytų bažnyčios su Roma buvo jos pasidavimas pasaulinei valdžiai. Konstantinopolio ciesoriai mėgo kištis į tikėjimiškus ginčus, skirti vyskupus, kviesti visuotinus susirinkimus, davinėti nutarimus tikėjimo dalykuose, primesti Bažnyčiai savo nuomones. Ciesoriai vadino save lygiais apaštalams, apaštališkais, Dievo įpėdiniais, bažnyčioje iš sakyklos sakė pamokslus. Rytų vyskupams dažnai trūko tos drąsos, su kuria vakaruose popiežiai ir kiti vyskupai gynė Bažnyčios laisvę.

Ciesorių ir rytų visuomenės nepasitenkinimą popiežiais dar labiau padidino jų susijungimas su frankų karaliais, bažnytinės valstybės įsteigimas ir atanaujinimas vakaruose Romos imperijos.

Puikybė, įsikerėjusi ciesoriaus rūmuose, veikė ir Konstan- tinopolio patriarkus. Nuo ketvirtojo amžiaus tapę ciesoriaus miesto

R

vyskupais, pradėjo jie savintis tokią pat valdžią ir garbę, kokią nuo pat pirmųjų amžių turėjo senosios Romos vyskupas. Romos vyskupams išvedant savo aukštesniąją valdžią iš Kristaus žodžio ir įstatymo, Konstantinopolio vyskupai ją savinosi dėl to, jog buvo vys- kupai ciesoriaus sostinės, vadinamos naująja Roma. Padedant cie- soriams, Konstantinopolio vyskupams pavyko su laiku įgyti pa- triarkų vardą ir valdžią ant aplinkinių vyskupų ir metropolitų.

Konstantinopolio patriarko aukštesnę valdžią turėjo išreikšti „visuo- tinojo patriarko“ vardas, kurį ėmė vartoti Konstantinopolio vyskupai. Nuo aštuntojo amžiaus prigyja mūomonė, iog perkeliant ciesoriaus sostinę iš Romos į Konstantinopolį ir aukščiausioji Bažnyčioje valdžia tapusi perkelta nuo Romos vyskupo ant Konstantinopolio vyskupo.

Rytų ir vakarų bažnyčios skyrėsi nuo viena kitos liturgijos kalba ir bažnytiniais papročiais. Graikai su paniekinimu žiūrėjo į vakarų Europos gyventojus, kaipo į barbarus, kultūra daug že- mesnius. Patsai tautų būdas buvo labai -nevienodas. Vakaruose labiau rūpintasi dora, žmonių gerove, rytuose gi bažnyčia buvo labiau užsidariusi apeigose, tikybos turinys dažnai skendo for- moje. Dėl visų tų priežasčių vienybės raištis rytų bažnyčios su vakarų labai atsileido, ir pasidarė tarp tų dviejų bažnyčių didelis plyšys. Reikėjo tiktai didesnio trinktelėjimo, kad tiedvi bažnyčios, dar tam kartui sujungti tikėjimo vienybe, atskiltų viena nuo kitos.

Fotijus

852 metais Konstantinopolio patriarku tapo šv. Ignacas, vyras doras, bet neturįs malonės ciesoriaus Mykolo III. Neapkentė šv. Ignaco galingas ciesoriaus ministeris Bardas, kurį šventas patriarkas nekartą baudė už palaidą gyvenimą. Bardui pakurstant, Mykolas III pašalino šv. Ignacą ir į jo vietą pakėlė Fotijų, svie- tiškį žmogų, vyrą aukštos kilmės ir didelio mokslo, bet nema- žesnės puikybės ir suktumo. Fotijaus pakėlimas į patriarkus. prie gyvos šv. Ignaco galvos buvo priešingas Bažnyčios įstatymams. Numanė tai gerai ciesorius ir Fotijus, todėl abudu rūpinosi kaip nors gauti popiežiaus patvirtinimą. Popiežius Mikalojus I tam reikalui ištirti išsiuntė į Konstantinopolį savo legatus, kurie Kon-

t IB

stantinopolyje ciesoriaus įgąsdinti ir Fotijaus papirkti, Mikalojo I vardu patvirtino šv. Ignaco nuo patriarko vietos pašalinimą ir Fotijaus į jo vietą pakėlimą. Šv. Ignacas atsišaukė į paties popie- žiaus teismą. Mikalojus I, iš šv. Ignaco rašto gavęs žinoti apie tikrąją dalykų padėtį ir neteisėtą savo pasiuntinių pasielgimą, pri- pažino šv. Ignacą tikruoju patriarku, Fotijų gi atskyrė nuo Baž- nyčios. Tačiau Fotijus, turėdamas ciesoriaus užtarymą, neatsisakė nuo neteisingai įgytosios valdžios, sukvietė į Konstantinopolį vyskupus, savo šalininkus ir, su jais atlikęs susirinkimą (867), atskyrė nuo Bažnyčios popiežių Mikalojų I ir apkaltino visą va- karinę Bažnyčią, būk ji paklydus nuo Kristaus tikrojo tikėjumo, mokydama, kad Šventoji Dvasia išeinanti nuo Tėvo ir Sūnaus, užlaikydama pasninką subatoje, neleisdama kunigams moteru vesti ir t. t.

Tais pačiais metais buvo nužudytas Fotijaus užtarytojas ciesorius Mykolas III. Jo įpėdinis Bazilijus parkvietė iš ištrėmimo šv. Ignacą ir sugrąžino jam patriarko valdžią, Fotijų gi uždarė vienuolyne. Popiežiaus Adrijano II legatai 860 metais atliko Kon- stantinopolyje vyskupų susirinkimą, kurs išteisino šv. Ignacą, pripažino jį tikruoju patriarku ir pasmerkė Fotijų. Bažnyčios vie- nybė buvo sugrąžinta, bet neilgam.

Fotijus sumanė prisigerint ciesoriui: Bazilijui ir atgavo jo malonę. Tarp dvasiškijos turėjo jisai daug savo mokinių ir šali- ninkų tokios pat dvasios, kaip patsai, ir jiems padedant persvėrė visuomenės nuomonę į savo pusę. Mirus šv. Ignacui (877), Ba- zilijus pakėlė Fotijų vėl į Konstantinopolio patriarkus.Vyskupų su- sirinkimui buvo patiekti sufalšuoti popiežiaus raštai. Jis atmainė visus nusprendimus susirinkimo, atliktojo 869 metais prieš Fotijų, ir pripažino Fotijų patriarku. Fotijus išbuvo patriarku lig 886 me- tų ir tiktai mirus tais metais Bazilijui buvo jo įpėdinio Leono antrą kartą prašalintas nuo patriarko sosto ir ųždarytas vienuo- lyne. Nebtekus Fotijaus, Konstantinopolio bažnyčia vėl susivienijo su Roma. Fotijaus bet gi pasėtas mokslas atnešė nedorus savo vaisius. Patriarkas Kerularijus atnaujino ir padaugino kaltinimus prieš vakarų bažnyčią. 1054 m. rytų bažnyčia galutinai atsiskyrė nuo Romos

pa

Bažnyčios įtakos susilpnėjimas.

Feodalizmas.

Karolio Didžiojo valstybės galybė pasibaigė sulig jo mirti- mi. Jo valstybės žemės buvo padalytos (843) į tris karalystes tarp Karolio Didžiojo sūnaus įpėdinių: Galiją arba Franciją, Itali- ją, Vokietiją. Tvarka, Karolio Didžiojo užvesta, iširo, jo įpėdinių valdžia sumenkėjo labiausiai dėl feodalizmo sistemos, kuri prie Karolio Didžiojo įpėdinių galutinai prigijo visose buvusiose jo valstybės žemėse.

Feodalizmas išdygo iš germanų tautų papročių ir tiktai ka- ralystėse, germanų įsteigtose, ilgai teišliko. Germanai, užėmė bu- vusios Romos valstybės kraštus, pasidalijo daugumą žemės, kuri teko tų tautų vadovams ir jų kareiviams. Kareiviai, gavę žemes už savo nuopelnus kare, „nemokėjo už jas savo karaliams mo- kesčių, turėjo tiktai, jiems reikalaujant, stoti patys į karą ir sta- tyti paskirtą kareivių skaičių. Vadinosi jie karaliaus vasalais arba tarnais. Karalių galybė rėmėsi tų žemės plotų valdytojų paklus- numu ir jų ištikimybe. Be jų pritarimo karaliai negalėjo pradėti jokio svarbesnio dalyko. Viešpataujant Karoliui Didžiajam, kada ciesorius buvo galingas, vasalai turėjo jo klausyti. Prie Karoliaus Didžiojo įpėdinių, susilpnėjus karalių valdžiai, iš- kilo kunigaikščiai, grapai ir kiti kraštų viršininkai ir užgrobė savo rankas valdžią, kitą kartą patiems karaliams tepriklausiusią. Laisvieji gyventojai, nebeatrasdami pas silpnus karalius savo tei- sių apgynimo, turėjo glaustis prie galingųjų didikų ir dėl radimo atrasdavo pas juos pagalbą, bet užtat turėjo pripažinti save jų vasalais arba tarnais. Pavesdami jiems savo žemių gynimą, apsiimdavo iš jų statyti jiems kariuomenę. Taip laisvi mažesnių žemės plotų valdytojai iš karalių valdžios perėjo į didžiūnų val- džią, per tai karalių valdžia dar Ii susilpnėjo, pakilo gi di- džiūnų galybė.

Senojoje Romos valstybėje Bažnyčios įtaka valstybei buvo paviršutinė, labai apribota. Kitaip susidėjo santykiai germanų įkur- tose valstybėse. Čionai abi pusi buvo reikalingos didesnio viena

m

kitos palaikymo. Valstybei buvo reikalinga Bažnyčia tvarkos ne- šėja, tautų auklėtoja. Bažnyčia gi šaukėsi valstybės pagalbos bar- barų žiaurumui suvaldyti. Nuo pat pradžios Bažnyčios ir valsty- bės reikalai vieni su kitais susipynė Įtakoje Bažnyčios gaišo vergija, virsdama į baudžiavą. Bažnyčia stengėsi suminkštinti bausmes, daugelyje atvejų atmainė mirties bausmę. Bažnyčios atstovai vyskupai gavo balsą didikų sueigose ir taip turėjo įtakos įstatymų leidime. Bet iš kitos pusės nemaža buvo ir valstybės įtaka Bažnyčiai. Įgydami turtus, užimdami valstybės vietas, Bažny- čios atstovai paliko priklausomi karalių su nenauda Bažnyčiai. Ka- raliai skyrė vyskupus ir vienuolynų viršininkus. Vyskupai, daly- vaudami susivažiavimuose, dažnai buvo atitraukiami nuo Baž- nyčios reikalų. Turėdami iš savo žemių duoti pagalbą karaliams, vyskupai kartais vedė kariuomenę į karą, nors patys ginklų ir ne- vartojo. Vienuolynų viršininkais buvo skiriami pasauliniai, to dėl vienuolynuose krito drausmė.

Vyskupai ir vienuolynų viršininkai dar viešpataujant Karo- liui Didžiajam įgijo žemės, reikalingos bažnyčioms ir dvasiš- kiams išlaikyti. Ir paskui karaliai jiems atiduodavo didelius že- mės plotus ir net ištisas kunigaikštijas, tikėdamiesi, kad dvasi- škiai geriau už pasaulinius atliks savo vasališkas pareigas ir ne- apleis reikale savo siuzerėnų. Vyskupai ir vienuolynų viršininkai, apimdami suteiktų žemių valdymą, virto karalių ir kunigaikščių vasalais ir taip pat, kaip visi kiti vasalai, turėdavo, atsiklaupę prieš savo siuzerėną, padaryti jam paklusnumo priesaiką.

Popiežius feodalų valdžioje.

Feodalizmas, nors rodėsi naudingas Bažnyčiai, dėlto kad davė jai įtakos valstybės valdyme, betgi ir pakenkė jai. Susilpnė- jus karalių valdžiai, iširo valstybės tvarka, įsigalėjo gi didieji va- salai, kurie, karalių nebesuvaldomi, kovojo, vedė naminius karus, skriaudė laisvus gyventojus, plėšė Bažnyčios turtus.

Popiežiai pirmieji patyrė blogų feodalizmo pusių. Ciesoriai, patys nebesuvaldydami savo vasalų, negalėjo gelbėti, ir ginti Baž- nyčios. Romoje įsigalėjo aukštosios bajorų giminės, kurios, pri-

+++ rhPNP7PPHPMNVYYPPHIIUI DD MPNWYTS

B ias

sisavinusios valdžią popiežiaus žemėse, ėmė skirti popiežiais sa- vo vien šalininkus, kurie būtų paklusnūs kunigaikščių valios įrankiai. Todėl dešimtajame amžiuje pasitaiko popieži aus soste nevertų žmonių, pažeminusių savo darbais aukščiausio Bažny- čios ganytojo vardą.

Negeresnis bu- vo Bažnyčios liki: mas ir kituosę kraš- tuose. Karaliai ir kunigaikščiai, su- teikdami vyskupams ir vienuolynų vir- šininkams žemes, nevis rinkosi vyrus, pasižyminčius mok- slu ir gyvenimo šventumu, bet daž- nai tokius, kurie bū- tų jiems paklusnūs ir naudingi kare. Todėl tas aukštas bažnytinės vyresny- bės vietas dažnai užimdavo žmonės

Vyskupo investitūra. be mokslo ir tam

tikro prisirengimo.

Vyskupams mažai rūpinantis Bažnyčios valdymu, turėjo į blogąją pusę pakrypti ir kunigų elgesys. Kunigų bemote- rystė, nuo senovės įvesta vakarų Bažnyčioje, buvo tuo laiku daugelyje vietų visiškai užmiršta. Klebonijas ir kitas Bažnyčios vietas užimdavo dažnai ne mokyti ir dievobaimingi vyrai, bet tie, kurie didesnę pinigų sumą užmokėdavo už jas kunigaikščiui, ku- riam priklausė teisė kunigus skirti. Tokiems kunigams mažai te- rūpėjo savo priedermių ėjimas. Ėmė jie tiktai pelną ir, vedę pa- čias, gyveno kaip pasauliečiai žmonės ar dar blogiau, o bažny- čios turtai atitekdavo jų vaikams. Kai kur ir vyskupijos buvo už

80 >

„pinigus karalių parduodamos. Kitą kartą užvestas laisvas vysku- pų rinkimas pragaišo, ir niekas be karaliaus patvirtinimo nega- ėjo palikti vyskupu. Asmuo, paskirtas vyskupu, turėjo pirma ka- raliui priesiekti vasalų būdu paklusnumą ir tada tiktai nuo jo -tegaudavo žiedą ir vyskupišką lazdą, ženklus bažnytinės valdžios. Mirus vyskupui, karaliai liepdavo pas save atnešti nabaštininko „žiedą ir lazdą, ir paskui tuos vyskupiškos valdžios ženklus ati- „duodavo naujai paskirtajam vyskupui. Išrodė, jog net dvasišką valdžią vyskupai gauną nuo karalių. Karaliai dažnai ilgą laiką neskirdavo naujo vyskupo, norėdami pelnytis iš vyskupijos že- mių. Taip sumažėjus Bažnyčios laisvei, suskurdo joje ir Kristaus „dvasia. Bužnyčia suvaržyta, pažeminta pasaulinės valdžios, nebe- "galėjo turėti reikalingos įtakos žmonėms. Sugrąžinimas jai gai- vinančios Kristaus dvasios ir senojo skaistumo priderėjo nuo Bažnyčios laisvės atgijimo. Prasidėjo dėl to sunki, ilga kova.

Reformos Gregorijaus VII.

Bažnyčios atgijimas.

Baigiantis dešimtajam amžiui ir vienuoliktojo pradžioje Baž- . nyčia palengva pradėjo pakilti. Vokietijos karaliai iš Saksonų giminės sudrūtino ciesoriaus valdžią, karūnavosi Romos cieso- riais ir išgelbėjo popiežius iš Italijos kunigaikščių valdžios. Tru- putį vėliau pietų Italijoje ir Sicilijoje įsikūrė normanai ir įsteigė tenai savo valstybę. Jų karaliai, Robertas Giuiskardas ir Rogeras, pripažno save popiežiaus vasalais. Popiežiai, turėdami po šonu normanų karalių pagalbą, jautėsi esą laisvesni savo žemėse ir be baimės galėjo Romoje rūpintis Bažnyčios išvadavimu iš kuni- gaikščių valdžios.

Nuo 1044 metų popiežių sostą užima be pertrūkio eilė veiklių vyrų, kuriems rūpėjo Bažnyčios laisvė. Trys buvo jos sumenkėjimo versmės: kunigų moterystė, simonija, arba už pi- nigus Bažnyčios vietų pardavinėjimas, ir investitūra, arba sutei- kimas vyskupams žiedo ir lazdos padavimu valdžios vyskupijų žemėse. Popiežiai (Grigorijus VI, Leonas IX, Viktoras II, Stepo-

nas IX, Mikalojus II ir Aleksandras II) kovojo be perstojo prieš simoniją ir kunigų moterystę. Svarbus buvo Mikalojaus II įsta- tymas (1059), kuriuo nustatoma nauja tvarka popiežiams rinkti. Popiežiaus rinkimas pavesta kardinolams. Įvykus tokiam popie- žių rinkimo būdui, sunku bebuvo Romos kunigaikščiams arba kitai pasaulinei vyresnybei beprimesti Bažnyčiai netikusį gany- toją.

Gregorijus VII ir Henrikas Vi.

Kovoje su blogais papročiais, įsiskverbusiais į Bažnyčią tuo laiku, tvirta popiežiaus pagalba buvo Kliuny vienuolynų sąjunga. Jos vienuolynų griežtai buvo laikomasi šv. Benedikto įstatų. Kliu- niečių gyvenimo būdas labai plačiai pasklido, jį buvo priėmę daugelis vienuolynų įvairiuose kraštuose. Iš tų vienuolynų išėjo daug tvirtos bažnytinės dvasios kunigų ir vyskupų. Bet svar- biausias reformas vykdė popiežiai. Vienas tokių tvirtų Bažnyčios laisvės gynėjų buvo Hildebrandas, vyras nepaprastai aukštos do- ros tvirto būdo. Su popiežiu Leonu IX vėl sugrįžęs į Romą, nuo to laiko jisai prie penkių popiežių buvo dešinė jų. ranka. Mirus Aleksandrui II (1073), Hildebrandas vienbalsiai išrinktas popiežium, vardu Gregorijus VII.

Gregorijus VII suprotavo, jog atėjo laikas su šaknimis iš- rauti papiktinimus, įsiskverbusius į Bažnyčios gyvenimą. Todėl 1074 metais sukvietęs į Romą aplinkinių vyskupų susirinkimą, išleido šiuos įstatus: 1) tie, kurle už pinigus yra įgiję bažnytinės vietas, turi jų atsisakyti, o lig neatsisakant negali eiti savo dva- siškų pareigų; 2) kunigai, su moterimis gyvenantieji, negali Mi- šių laikyti ir dalyti Sakramentų; 3) žmonės neturi klausyti Mišių ir priimdinėti Sakramentus nuo kunigų, kurie nenorėtų persiskirti su moterimis. Tuos įstatus Gregorijus VII nusiuntė Francijos ir Vokietijos vyskupams paskelbti savo vyskupijose ir prižiūrėti, kad visur būtų užlaikomi,

Krikščionių tikyba nuo kiekvieno žmogaus reikalauja pa- siaukavimo. Negal jo kitiems skelbti, kas patsai nerodo pasiau- kavimo pavyzdžio. Moterystė labai įpainioja žmogų į šio pasau-

Bažnyčios Istorija. 6

m p

lio reikalus. Tiktai laisvas nuo šeimynos rūpesčių kunigas gali likti žemės druska. Todėl kunigų moterystę, kai kur kad ir labai įsikerėjusią, būtinai reikėjo panaikinti, nors ir sunku buvo vykinti tokią didelę permainą. Per Paryžiaus susirinkimą kai kurie kuni- gai ir vyskupai pripažino, kad popiežių reikalavimų negalima esą užlaikyti. Ne geriau buvo priimti Gregorijaus VII reikalavimai ir Vokietijoje. Kai kurie doresnieji vyskupai nedrįso jų garsinti savo vyskupijoje, bijodami kunigų pasipriešinimo. Buvo ir tokių vy- skupų, kurie stačiai atleido savo kunigus nuo bemoterystės už- laikymo. 1075 metais Gregorijus VII sukvietė Romoje naują vy- skupų susirinkimą, per kurį atkartojo pernykščius įstatus, atskyrė nuo Bažnyčios vyskupus ir kunigaikščius, trukdančius tų įstatų vykdymą, ir pridėjo vieną naują reikalavimą: skaudžiausiai už- gynė vyskupams ir vienuolynų viršininkams imti investitūrą nuo pasaulinių valdovų.

Popiežiai ir jų priešininkai toje kovoje rėmėsi liaudimi. Liaudies palaikomas Gregorijus VII galėjo atstatinėti vyskupus ir atimti valdžią karaliui. Joks kitas popiežius ligšiol nesinaudojo tokia valdžia.

Henrikui IV seniai netiko reformos, einančios iš Romos. Vokietijos ciesoriams beveik buvo pavykę paimti į savo valdžią Romos bažnyčią, todėl Henrikui IV labai netiko, kad popiežius, drausdamas investitūrą, siaurino ciesoriaus valdžią Vokietijoje. Apie Henriką IV susispietė kunigai ir vyskupai, nenorį pasiduoti Gregorijaus VII vykdomoms reformoms. 1076 metais per Vormso susivažiavimą, Henrikas privertė Vokietijos vyskupus stoti į at- virą kovą su Gregorijum VII, paskelbti jį neteisingai išrinktu po- piežium. Susirinkimo nusprendimus pranešė Gregorijui VII cieso- rius raštu, prasidedančiu šiais žodžiais: „Henrikas IV, ne iš pri- sisavinimo, bet iš Dievo malonės karalius, Hildebrandui, jau nebe popiežiui, bet netikram vienuoliui“. Tada Gregorijus VII iškilmingai atskyrė nuo Bažnyčios Henriką IV, atėmė jam kara- liaus valdžią ir jo pavaldinius atleido nuo paklusnumo prisaikos. Atskyrė nuo Bažnyčios ir tuos vyskupus, kurie pirmininkavo Vormso susirinkime, kitiems gi skaudžiai įsakė atvykti į Romą išpažinti savo kalčių ir atleidimo melsti.

|

=

Daugumas vyskupų skubiai nusiuntė į Romą raštus, ku- riais išreiškė gailestį ir nuolaidumą popiežiui. Vokiečių kunigaik- ščiai, kurie seniai neapkentė Henriko IV dėl jo nežmoniško žiau- rumo ir kitų nedorų darbų, dabar pasinaudojo sunkiu ciesoriaus likimu ir, susivažiavę į Tiburą, paskelbė, kad atskirtas nuo Baž- nyčios ciesorius nebegalįs valdyti valstybės, ir ketino išsirinkti kitą ciesorių, jei per metus nebūtų Henrikas IV susitaikinęs su Bažnyčia, |

Gregorijui VII ir kitiems viduramžio popiežiams daromas dažnai priekaištas, būk iie morėję įsteigti universalinę teokratišką monarchiją ir prisisavinti valstybišką valdžią.

Kaltinimai neteisingi' Jų atsiradimą gali išaiškinti viduramžio pa- žiūros į krikščionių visuomenės sutvarkymą. Jos priešakyje stovėjo dvi aukščiausios vyresnybės: ciesorius ir popiežius. Ir viena, ir kita savo srityje mepriklausoma, bet turi veikti viena kitai padėdamos. Kadangi dvasios dalykai svarbesni negu šio pasaulio, tai ir popiežiaus valdžia buvo laikoma aukštesnė, bet ciesorius -<savo srityje buvo nepriklausomas popiežiaus. Popiežiui, aukščiausiam visų krikščionių ganytojui, ;buvo pripažįstama valdžia: 1) prižiūrėti doros me tik atskirų krikščionių, bet ir tautų, valdovų, bausti iuos už laužymą teisybės dėsnių. Šv. Ber- nardas vadina popiežių „refugium oppressorum“ (nuskriaustų prieglau- da); 2) popiežius buvo tarpininkas tautų taikintojas, sulaikydavo kara- lius nuo neteisingo valdžios panaudojimo; 3) pagaliau popiežius buvo vyriausias vadovas bendruose krikščionių žygiuose, kaip antai kryžiaus karuose. Taip popiežiaus asmenyje viduramžiai turėjo tarptautinį tribu- nolą, kokio dabar negal sudaryti. Karaliai tikybos dalykuose, ratione pecati, priklausė popiežiaus.

Pasaulinių valdovų pareiga buvo ginti Bažnyčią, palaikyti jos vei- kimą, teisingai valdyti savo kraštą. Absoliutinės kunigaikščių valdžios viduramžiai nežinojo. Jei karalius savo nedorybėmis užsitraukdavo Bažnyčios bausmę-ekskomuniką, tai, nebegalėdamas bendrauti su savo pavaldiniais, mebegalėio nei valdyti ių. Nepasiliuosavus jam nuo tos bausmės, popiežius duodavo autentinį pareiškimą, kad pavaldiniai nebe- turi pareigos jo klausyti. Tuo rėmėsi pavaldinių atleidimas nuo karaliui duotos priesaikos. f

Henrikas IV, visų atstotas, turėjo nusilenkti popiežiui. Tai- gi skubinai atlikęs žiemos laiku per Alpių kalnus sunkią kelionę, atvyko į Italiją ir, atradęs Gregorijų VII Kanosoje, 3 dienas sto-

"vėjo jo rūmų kieme, apsivilkęs atgailos drabužiu, melsdamas iš-

> BL —

rišimo. Gregorijus VII įtikėjo į Henriko IV atgailą ir nuėmė nuo io ekskomuniką. Susiderinęs su popiežium, Henrikas IV lengvai nuveikė savo priešininkus Vokietijoje ir atgavo valdžią, bet nė- kiek neketino pildyti Kanosoję padarytųjų prižadų. : Todėl - Gre gorijus VII antrą kartą atskyrė jį nuo Bažnyčios (1080). Henrikas IV apgulė savo kariuomene popiežių Romoje. Gregorijus VII gelbė- damasis užsidarė tvirčiausioje miesto dalyje. Tam kartui išgelbė- tas normanų kariuomenės, bet bijodamas naujo užpuolimo, per- sikėlė iš Romos į Benevento miestą Salerną ir tenai mirė (1083). Paskutiniai jo žodžiai buvę: „mylėjau teisybę, neapkenčiau nedo- rybės, todėl mirštu ištrėmime“.

Taip pabaigė savo amžių kilnios dvasios didvyris, didžiau- sias kovotojas dėl Bažnyčios laisvės. „Mes norime vieno“, sakė jisai, „kad šventoji Bažnyčia, visame pasaulyje paminta ir sudras- kyta, sugrįžtų prie senosios skaistybės „ir tvirtumo“. Jo prieši- ninkas Henrikas IV mirė (1106) visų apleistas ir neapkenčiamas. Jo-paties sūnus Henrikas V pakėlė maištą prieš savo tėvą ir prie jo gyvos galvos atėmė jam valdžią. Henriko IV ir Gregorijaus VII įpėdiniai toliau kovojo dėl investitūrų. Tepasibaigė ji 1122 me- tais Vormso konkordatu, kada abi pusi susiderino šiomis sąlygomis: ciesorius atsisakė investitūros su žiedu ir lazda, dva- siškosios valdžios ženklais; popiežius pripažino ciesoriui inves- titūrą su skipetru, kurio padavimu išreiškiama suteikimas vyskupui valstybinės valdžios žemėse, priklausančiose vyskupijų. Kapituloms pripažinta laisvas vyskupų ir vienuolynų viršininkų rinkimas. Prie rinkimų gali būti patsai ciesorius arba jo atstovas. Tuo užti- krinta buvo valstybės įtekmė, renkant vyskupus.

Taigi galutinai popiežiai laimėjo ilgą kovą su ciesoriais, ir Bažnyčia atgavo sau reikalingos laisvės, nors Vormso konkorda- tas neatėmė ciesoriui visai valdžios Bažnyčios dalykuose, tiktai ją sumažino. Pasekmės reformų, iškovotų su tokia sunkenybe, apsireiškė visuotinu bažnytinio gyvenimo atgijimu. Panaikinus simoniją, tiktai nuopelnų kelias teturėjo. vesti prie dvasiškos vy- riausybės įgijimo. Kunigai, sugrįžę prie užlaikymo bemoterystės, įvestos Bažnyčioje nuo senovės laikų, ir laisvi nuo šeimyninių

Laika

rūpesčių, su tuo didesniu pajėgų įtempimu galėjo darbuotis dva- siškų žmonijos reikalų aprūpinimui. Bažnyčios įtaka žymiai pa- kilo net valstybės dalykuose. Dvyliktame ir try liktame šimtmetyje Bažnyčiai atgavus laisvę, gražiai pražydo mokslas ir dora.

Bažnyčios laimėjimas iškilmingai švęstas sušaukimu 1123 m, visuotinojo susirinkimo (pirmojo Lateraniškio). Jisai patvirtino Vormso konkordatą ir išleido įstatų, tvarkančių investitūros simonijos ir kunigų moterystės dalykus (aukštesnieji kunigų šven- timai pripažinti Kliuviniu, padarančiu jų moterystę netikrą).

Krikščionių tikėjimo plitimas žiemių ir rytų Europoje.

a) Normanai.

Krikščionių tikėjimas vakarinėje Europoje plito iš Ro mos. Todėl tautos, arčiau Romos gyvenančios, pirmiau priėmė krikščionių tikėjimą, negu tolimesniosios, labiau į žiemius nusi- kišusios. Prie tų paskutiniųjų priklauso normanai, gyvenantys Nor- vegijoje, Švedijoje ir Danijoje.

Devintajame amžiuje šv. Ansgaras, šiaurės Bonifacas, skelbė krikščionių tikėjimą Danijoje ir Švedijoje. Vienuoliktajame amžiuje, viešpataujant Kanutui, krikščionių tikėjimas gavo viršų Danijoje. Pirmas krikščionis Švedijos karalius buvo Olaus, 0 dvylik- tame amžiuje rūpinantis šv. Erikui, visa Švedija tapo krikščio- niška. Norvegijoje krikščionių tikėjimą platino misionoriai iš An- glijos. Daug prisidėjo prie to švento darbo Norvegijos karaliai. Šv. Olaus dėl tikėjimo žuvo. Vienuoliktajame amžiuje visa Norve- gija priėmė katalikų tikėjimą. Iš Norvegijos ir Švedijos Evange- lijos šviesa pasklido Finliandijoje ir Islandijos saloje. Dešimtajame amžiuje priėmė krikščionių tikėjimą normanai, apsigyvenusieji šiaurinėje Francijoje.

Virtę krikščionimis, normanai atprato nuo klajojimo po sve- timus kraštus ir plėšimo ir pradėjo daugiau užsiimti žemės dir- bimu ir amatais.

ii, 565

b) Slavai.

Slavų giminės, prie kurių priklauso rusai, lenkai, čechai, chor- vatai, slovencai, serbai, bulgarai, turėjo užėmę didelius rytų Eu- ropos plotus. Krikščionių tikėjimas pas jas plito dviem keliais: vakariniai slavai gavo jį nuo artimųjų savo kaimynų vokiečių, rytiniai gi iš Konstantinopolio, nuo graikų.

Slavai, gyvenantys Dalmatijoje, Karintijoje, Krainoje ir Šty- rijoje (šlovencai), liko krikščionimis aštuntajame amžiuje, chorva- tai septintajame. Devintajame amžiuje kaikurie vakariniai slavai pa- teko į Karolio Didžiojo valdžią ir priėmė jo pasiųstus misijono. rius. Taip vokiečiai kunigai iš Salzburgo apsakinėjo evangeliją moravams, misijonoriai iš Bavarijos čechams. Čechai ir moravai, gindami savo tautos laisvę nuo vokiečių, nenoromis leido į savo "kraštą vokiečių kunigus. Moravų kunigaikštis Rostislavas parsi- kvietė evangelijos skelbėjų iš Konstantinopolio. Atvykę du broliu, šv. Kirilas ir šv. Metodijus, praplatino tarp moravų krikš- čionių tikėjimą, įvedė pas juos Mišias slavų kalba ir išvertė į tą kalbą Šventąjį Raštą. Vokiečių dvasiškija apskundė juos popie- žiui už įvedimą slavų kalba liturgijos, bet šv. Kirilas ir šv. Me- todijus lengvai Romoje išsiteisino. Būdamas Romoje, šv. Kirilas mirė, šv. Metodijus gi, pakeltas popiežiaus Adrijano II į Mo- ravijos ir Panonijos arkivyskupus, sugrįžo į Moraviją ir toliau tęsė pradėtą darbą ne tiktai tarp moravų, bet ir tarp čechų. Bai- giantis devintajam amžiui priėmė krikštą čechų kunigaikštis Borzi- vojus su savo moterimi Liudmile. Bet vėliau šv. Metodijaus mo- kiniai buvo priversti pasitraukti iš Čechijos, ir tame krašte buvo įvesta lotyniškoji liturgija su visu romiškos Bažnyčios sutvarkymu.

Šv. Metodijaus mokiniai apsak inėję krikščionių tikėjimą kai- kuriose Lenkų apygardose. 065 metais lenkų karalius Miečislo. vas, vesdamas už pačią čechų kunigaikštaitę Dombrovką, apsi- krikštydino su visa savo tauta.

Slavai, gyvenantieji labiau į pietus, kaip antai serbai ir bul- garai, gavo krikščionių tikėjimo pradžią iš Konstantinopolio. De- vintajame šimtmetyje apsikrikšty dino bulgarų kunigaikštis Borisas Kaip moravai ir čechai, vengdami vokiečių įtakos, kvietėsi misi-

Lo em

jonorius iš Konstantinopolio, taip pat bulgarai, gindamiesi nuo graikų viešpatavimo, kreipėsi į vakarus. Kunigaikštis Borisas prašė vokiečių karaliaus Liudviko ir popiežiaus Mikalojaus I atsiųsti lotyniškų kunigų. Mikalojaus I pasiųsti kunigai pakrikštijo dau- gybę bulgarų ir įvedė romišką bažnytinę tvarką. Paskui betgi bulgarai pasidavė graikų ciesorių įtakai ir dvasiškajai Konstan- tinopolio patriarkų valdžiai, su kuriais drauge ir atsiskyrė nuo katalikų Bažnyčios.

Toksai pat likimas buvo ir serbų, artimiausių bulgarų kai- mynų.

Vėliau už kitus įtikėjo į Kristų rusai. Krikščionių tikėji- mas tepradėjo pas juos plėstis dešimtajame amžiuje. Normanų va- dai, kurie valdė Novgorodo ir Kijevo rusus, turėjo tankių santy- kių su graikais. Dniepru ir Juodąja jūra plaukdami, lankydavosi jie dažnai Konstantinopolyje. Tenai ir rusai susipažino su krikščio- nių mokslu. 955 metais apsikrikštydino Konstantinopolyje Olga moteris Kijevo kunigaikščio Igorio. 088 metais Kijevo kunigaik- štis Vladimiras, vesdamas moterį Oną, Konstantinopolio cieso- riaus seserį, patsai apsikrikštydino ir apšvietė krikščionių tikėjimu visą savo tautą. Pirmieji Rusijos vyskupai buvo graikai. Kijevo metropolitas priklausė Konstantinopolio patriarko. Todėl Kon- stantinopolio patriarkai, atsiskyrę nuo vienybės su Roma, leng- vai patraukė paskui save ir rusų bažnyčią.

€) Vengrai. i.

Pirmais evangelijos skelbėjais tarp vengrų buvo grai- kų ir vokiečių misijonoriai. Dešimtajame amžiuje apsikrikšty dino vengrų kunigaikštis Geiza. Visa vengrų tautą atvedė prie krikščionių tikėjimo šv, Steponas karalius (+ 1038). Popiežius Silvestras II suteikė jam karališką karūną ir vardą Apaštališko karaliaus. Tą vardą vartojo paskui ir kiti Vengrijos karaliai.

Kryžiaus karai.

Vietos, pašvęstos Išganytojo gyvenimu ir kančia, visuomet buvo krikščionių branginamos ir dažnai lankomos, ypatingai gi

BRIT

nuo to laiko, kada ciesorienė šv. Elena atrado Jerozolimoje šven. tą kryžių ir pastatė tenai bažnyčių šventose vietose. Kol Pale- stina buvo Konstantinopolio ciesorių valdžioje, krikščionys lai- svai galėjo tenai keliauti. Arabai, užkariavę Jerozolimą (637), pra- džioje irgi nedarė jokių kliūčių krikščionių keliautojams, lan- kantiems šventas vietas. Elgimasis su krikščionimis pablogėjo prie Fatimidų dinastijos, ypatingai gi tada, kada Palesti- - ną užkariavo turkai (1073). Už šventų vietų lankymą uždėjo jie didelius mokesčius. Krikščionys kelionėje turėjo kęsti pasity- čiojimą iš savo tikėjimo. Pasakojimas keleivių, grįžtančių iš Palesti- nos, labai užgaudavo visos krikščionijos jausmus. Gregorijaus VII su Henriku IV kova tam kartui atkreipė krikščionių dėmėsį nuo Palestinos. Bet kaip tiktai Bažnyčia susilaukė ramesnių laikų tuojau visi atjautė reikalą vaduoti šventas vietas nuo netikėlių

Petras Amjenietis, kurs patsai buvo aplankęs Palestiną ir savo akimis matė krikščionių suspaudimą, gavo nuo popiežiaus Urbono II pasiuntinystę skelbti šventą kovą su turkais. 1095 metais Urbonas II sušaukė į Klermontą labai didelį susirinkimą iš Italijos ir Francijos. Popiežius, atpasakojęs sunkų krikščionių gy- venimą Palestinoje, prabilo į susirinkusius šiais žodžiais: „jūs, sakė jisai į bajorus, namie plėšiate našlių ir našlaičių turtus, skriaudžiate nekaltus ir niekinate bažnyčias, pripildydami jas gink lų žvangėjimu. Nešiojate prisijuosę kalaviją, bet rūpi jums ne Bažnyčios gynimas, kurį esate žadėję, bet tiktai Kristaus avijos gaišinimas. Draskote kits kitą, kaip varnai numirėlius, ir visą kraštą pripildote karo trenksmu. Atmeskite tokį kareiviavimą, kurs tolina jus nuo Dievo, ir būkite Kristaus kareiviai. Eikite į rytų šalį Bažnyčios gintų“. Popiežiaus žodžiai uždegė susirinkusias minias. Visi vienu balsu šaukė, kad Dievo tokia valią. Svarbiausi kryžiaus karų tikslai buvo Palestinos atvadavimas iš magometanų valdžios ir rytų bažnyčios suvienijimas su vakarų bažnyčia.

Daug kunigaikščių ir žemesnės bajorijos tuojau užsirašė į kryžiaus kariuomenę ir siuvosi ant dešinio pečio raudoną kryžių, Kristaus kareivio ženklą. Didelės kryžiuočių minios, daugiausia sodiečių, be gero ginklo, be kariškos drausmės, vedamos Petro Amjeniečio, iškeliavo tuojau į Palestiną. Daugumas jų išgaišo

SN

kelionėje Vengrų ir Bulgarų žėmėse, likusiuosius išbaigė žudyti Azijoje turkai. Tikra kariuomenė, ginkluota, turinti tam tikrų va- dų, išsirengė vasarą 1096 m. Vedė ją Lotaringijos hercogas God- fridas Bulionietis. Buvo joje vis rinktiniai vyrai, įgudę į karą. Bet kelionės tolumas, maisto ir vandens trūkumas, karštis ir šiltų kraštų ligos praretino ir jų eiles. Užtat tuos, kurie išturėjo ke- lionės sunkenybes ir pasiekė Palestiną, gaivino karštas troškimas kariauti su krikščionių priešininkais. Mažas krikščionių skaičius išblaškydavo didelius turkų būrius. 1099 metais kryžiuočiai už- ėmė Jerozolimą ir įsteigė tenai krikščionių valstybę. Godirydą Bulionietį išrinko pirmuoju jos karaliumi. Jisai tačiau nenorėjo „nešioti karaliaus karūnos tenai, kur Išganytojas buvo erškėčiais karūnuotas, ir vadino save tiktai Kristaus grabo gynėju.

Jerozolimos karalystė, įsteigta toli nuo krikščionių kraštų, iš visų pusių apsupta arabų ir turkų, negalėjo ilgai išsiturėti. Daug kryžiuočių sugrįžo į Europą. Ciesorius Konradas III ir prancūzų karalius Liudvikas VII, atvykę į Palestiną (1147), šiek tiek sudrūtino krikščionių karalystę Palestinoje. Bet jau 1187 me- tais turkai atsiėmė Jerozolimą. Tada išsirengė į kryžiaus karą vo- kiečių ciesorius Fridrichas I, Anglijos karalius Rišardas ir fran- cūzų karalius Pilypas II Augustas. Fridrichas I, nepasiekęs Pa- lestinos, prigėrė kelyje, persikeldamas per vieną Syrijos upę. Ri- šardas ir Pilypas II, užvydėdamu vienas antram kloties, mažai "ka gero tepadarė Palestinos krikščionims, Jerozolimą paliko turkų valdžioje. Nepasisekimas atvėsino krikščionių karštį, ir nors po- piežiai nesiliovė raginti Europos tautų į šventą karą, mažai kas beklausė jų balso. Paskutinį kryžiaus karą atliko Francijos kara- lius šv. Liudvikas ir jame atrado sau mirtį (1270).

Kryžiaus karai, buvo tolimesnė tąsa kovos dviejų kultūrų, krikščioniškos ir musulmaniškos. Jie sulaikė Azijos puolimą ant Europos, bet savo tikrojo tikslo, Palestinos atvadavimo, nepa- siekė. To nepasisekimo priežastys buvo kelionės tolumas, kliū- tys iš graikų pusės ir stoka vienybės tarp pačių krikščionių. Be to nors kryžiaus karai ir brangiai atsėjo, jie betgi buvo ne be naudos Europos tautoms. Jie auklėjo krikščionyse pasiaukavimo dvasią aukštesniems tikslams, kėlė sąmonę bendrumo visų krikš-

> 00

čionių reikalų, paragino labiau rūpintis misijomis. Juose išsidirbo tarp krikščionių kareivių kai kurie papročiai, kurie doriškai aukštai iškėlė ir papuošė vidurinių amžių ricierius. Krikščioniškas ricie- ris savo pareiga laikė ginti prispaustuosius ir silpnuosius. Didelis skaičius baudžiauninkų įgijo laisvę. Kryžiuočiai, aplankę rytų šalis, susipažino jose su arabų apšvietimu, valstybės valdymo būdu, papročiais ir daug ko nuo jų išmoko. Europoje po kry- žiaus karų pakilo mokslas (filosofijos, geometrijos, istorijos, bo- tanikos), amatai, prekyba, žemės dirbimas. Iš Azijos parvežta lig- šiol nežinomų Europoje javų, vaisinių medžių, visokių naujų išdirbinių. Vienuolių gyvenimas.

Kliuniečiai. 8

Vienuolių gyvenimas, taip gražiai nustatytas šv. Benedikto ilgainiui daugelyje vietų pagedo. Kai kurie vienuolynai įgijo di- delius turtus. Todėl kunigaikščiai ir karaliai, norėdami pelnytis vienuolynų žemėmis, ėmė skirti jiems savo viršininkus. Kartais karaliai nepatinkamus sau asmenis bausdavo uždarymu vienuo- lynuose. Taip į vienuolynus patekdavo žmonių, kurie ne geruoju taikinosi prie vienuoliško gyvenimo. Drausmė vienuolynuose apiro. Mėginta ji grąžinti. Kai kurie vienuolynai ėmė jungtis į draugijas, pasiduodami valdžiai vieno kokio vienuolyno, kurs labiau rūpinos drausmės palaikymu. Tokius 'žymesniuosius vie- nuolynus popiežiai atleisdavo įš vyskupų valdžios ir paimdavo savo globon. Iš tokių sąjungų garsiausioji buvo susispietusi apie Kliuny vienuolyną, kame buvo įvesta griežtas vienuoliško gyve- nimo laikymasis. Kliuniečių gyvenimo būdas buvo priimtas pra- džioje Francijos vienuolynuose, o paskui ir kituose. Buvo laikas, kada pasidavę kliuniečių vadovavimui gyveno apie 2000 vienuo- lynų. Nuo IX amžiaus vienuolynuose padidėjo kunigų skaičius, dėlto kad vienuolynai valdė ir parapijas. Pasidalinimas darbu pa- darė tarp vienuolių skirtumą. Kunigai užsiimdavo daugiausiai parapijų reikalais, mokslu, mokymu, broliukai gi tizišku darbu. Pas kliuniečius buvo daugiau laisvės negu kituose vienuolynuo-

MVP TMESTTARVS

sia AI ak

se, bet ir didesnis skirtas tarp pilnųjų vienuolių ir broliukų. Di- desnę laisvę kliuniečiai stengėsi atsverti darbštumu, labdarybe, daile. Bajorams labai tiko tvarka, viešpataujanti kliuniečių vie- nuolynuose, ir bajorai labai stojo į kliuniečių vienuolynus. Tas bajorų suplūdimas davė kliuniečių vienuolynams didelius turtus, kuriuos tačiau kliuniečiai naudingai suvartodavo, pastatė daug gražių bažnyčių ir kitokių trobesių. Bet ilgainiui dėl tų pačių turtų, o taipogi dėlto, kad aukštesnės kilmės bajorai savo vaikus be pašaukimo bruko į vienuolynus, drausmės dvasia ėmė nykti pas kliuniečius. Atsirado reikalas steigti naujų vienuolynų. griež-

tesnio gyvenimo. Cistersai.

Baigiantis vie- nuoliktam amžiui-, kliuniečių vienuo- lyno viršininkas šv. Robertas su savo draugų būreliu dėl savo pavaldinių ne- paklusnumo išėjo į- vietą Cistersium, esančia' atstu nuo žmonių. Jo vienuo- liai ėmė vadintis cistersais. Pradžio- je šv. Robertas ne- daug teturėjo savo skaudaus gyvenimo būdo pasekėjų, bet paskui cistersų įsta- tas labai išsiplėtė, Šv. Bernardas. įstojus į jį šv. Ber- nardui. Jis galima

vadinti tikruoju cistersų ordeno įsteigėju. Šv. Bernardas. Gabus, išsilavinęs įaunikaitis, grapų sūnus, galėjo laukti geros pasaulinės karieros. Bet šv. Bernardas pasiryžo ieškoti

022

tik:esnio išganymo vienuolyne ir pasirinko labai griežtą cistersų regulą,. Atėjo ne vienas, bet su 32 ponaičiais, savo broliais, giminėmis ir pažįsta- mais, kuriuos savo karšta iškalba ištraukė iš pasaulio. Atsisveikindamas. pasakė savo jaunesniajam broliui, namie pasiliekančiam: visas dvaras pa-'

lieka tau, žiūrėk, koks būsi laimingas. — Jūs imate dangų, o man palie-

kate žemę, atsakė jaunesnysis. Vėliau“ ir jis su tėvu atėio pas Bernardą

į vienuolyną.

Regula, kurią pasirinko Bernardas, buvo labai griežta. Vienuolių :

rūbai buvo lininiai. Balta duona, mėsa, kiaušiniai, žuvis; pienas nebuvo

vartojami. Vienuoliai mito daržovėmis, pupomis, juoda duona su van-:

deniu. Miegojo 6 valandas. Maldai skyrė 6 valandas, likusį laiką fiziškam

darbui. Bažnyčios įtaisymas buvo paprastas. Auksas ir -šilkas nebuvo“ vartojamas joms papuošti. Kryžiai - mediniai. Žvakidės ir smilkytuvai'

geležiniai. Tuo cistersai skyrėsi nuo kliuniečių, kurių bažnyčios žibėjo auksu“ ir briliantais, pilnos dailės dalykų: paveikslų, statulų, vitražų. Pradžioje sunkus buvo griežtas cistersų gyvenimas, bet šv. Bernardo entuziazmas visa pergalėjo. Radosi vis daugiau tokio gyvenimo šalininkų. Bernardas įkūrė naują vienuolyną Klervo, kur paskui gyveno 700 vienuolių. Dar prie gyvos šv. Bernardo galvos buvo jau 65 cistersų vienuolynų. Paskui jų skaičius pakilo įvairiuose Europos kraštuose iki 1800. „Pasaulis mori būt, cistersiškas“, rašė šv. Bernardas.

Cistersai buvo iš baiorų, miestų gyventojų ir dvasiškių. "Bet pra- šėsi į vienuolyną daug ir prastų žmonių. Iš jų sunku buvo padaryti choro vienuolius, giedančius lotyniškai maldas. Jie sudarydavo žemesnės rūšies vienuolius, konversus, kurie gyveno ne abatijoje, bet vienuolyno dvaruose, atlikdami laukų "darbus. Gyveno geriau, negu baudžiauninkai, buvo laikomi vienuoliais, per šventes atvykdavo į vienuolyną dalyvauti pamaldose. Luomų skirtumai vienuolyne nyko. Francijos karaliaus brolis Henrikas lygiai su visais atlikdavo visus žemesniuosius patarnavimus. Savo dvaruose cistersai nelaikė baudžiauninkų, tik laisvus gyventojus. Daug dirbdami ir mažai savo reikalams teišlėisdami, cistersai greitu laiku sukraudavo didelius turtus, iš negyvenamų vietų padarydavo gra- žiai dirbamus dvarus. Jų turtas buvo visuomenės aruodas. 1197 metais bado laiku Klervo vienuolynas maitino 2000 pavargėlių. Vienuolyno vartų sargas visados turėjo didelį duonos išteklių dalyti prašantiems.

Šv. Bernardas bėgo iš pasaulio, pasaulis pas iį čio, pasiduodamas.

io vadovavimui. Jis reformavo dvasiškių gyvenimą. Francijos karalius, klausydamas Bernardo nurodymų, teisingiau sutvarkė valstybės santy- kius su Bažnyčia. Liaudis laikė Bernardą šventu ir atsidavus klausė jo“ nurodymų. Savo iškalba pajudino tūkstantines minias į kryžiaus karą. sukūrė galingą cistersų organizaciją, kuri plačiai paskleidė idealizmą.

Mor rvPRNNAr Wwwwyvw;>77>NHH->- AE

a

Kiti vienuolynai.

Cistersus bet gi gyvenimo atšrumu pralenkė naujas kartū- zų įstatas, įsteigtas šv. Brunono (1084) vietoje Chartreuse, ne- toli Grenoblės. Kartūzai apsiimdavo visą amžių užlaikyti tylėji- mą ir nevalgyti mėsos.

Aštrūs taipogi buvo įstatai karmelitų, atsiradusių kryžiaus karų laiku. - Bertoldas su 'savo draugais pasistatė vienuolyną Pa- lestinoje Karmelio kalne (1156) ir todėl vienuoliai gavo: kar- melitų vardą. Palestinai patekus turkų valdžion, karmelitai per- sikėlė į Europą. Jų vardas pragarsėjo labiausiai nuo o škaplieriaus, suteikiamo šv. Marijos garbei.

Gailestingumo darbai buvo įsakomi šv. Benedikto ir kitų vienuolynų įsteigėjų. Bet kai kurie vienuolynų įstatai tų darbų atlikimą apsirinkdavo už ypatingą savo užduotį ir tam tikslui jungdavosi į draugijas. Taip vienuoliktajame ir dvyliktajame amžiu- je įsteigta keletas įstatų, užsiimančių vien tiktai ligonių pri- žiūrėjimu.

Dėl dažnų karų Europos tautų su turkais ir arabais daug krikščionių pakliūdavo į sunkią magometanų nelaisvę. Tiems nelaimingiesiems sušelpti ir išpirkti šv. Jonas Matietis įsteigė šv. Trejybės arba trinitorių ordiną (1198). Trinitoriai užsiimda- vo pinigų rinkimu belaisviams išpirkti. ir darė apžadus patiems atsiduoti į nelaisvę išvadavimui iš jos kitų. Lietuvos trinitoriai rinkdavo pinigus išpirkti belaisviams iš Krimo totorių nelaisvės. Tokį pat tikslą turėjo ordinai Švenčiausios Marijos belaisvių, įsteigtas šv. Petro Nolasko.

Ricieriai vienuoliai,

Per kryžiaus karus ginti Palėstinai buvo įsteigta tam tikrų ordenų iš riterių vienuolių. Prie paprastų vienuoliškų apžadų jie prisiimdavo dar pareigą kovoti su katalikų tikėjimo priešinin- kais ir ginti Bažnyčią. Tam tikslui francūzai buvo įsteigę temp- liarijų ordeną, italai joanitų, vokiečiai — šv. Marijos ordiną. Tur- kams atėmus iš krikščionių Palestiną, visi tie ordenai persikėlė į Europą. Templiarijų ordiną panaikino popiežius Klemensas V,

a

Francijos gi karalius Pilypas IV pasipelnijo jo turtais. Joanitai, ilgai kovodami su turkais, buvo įsikūrę Kipro ir Rodoso salose, paskui persikėlė į Maltos salą. Vokiečių ordenas įsikūrė Prū- suose.

Popiežių kova su Hohenštaufenais.

Kryžiaus kovos nukreipė katalikų „visuomenės akis nuo vi- daus reikalų į kovą su musulmanais. Bet protarpiais buvo at- gijusi ir sena kova tarp vyriausių krikščionių atstovų — popie- žiaus ir ciesoriaus. Įsigalėjo Vokietijos imperija. Hohenštaufe- nų dinastija ėjo prie absoliutinės monarchijos, panašios: į senąją Romos imperiją.

Fridrichas I, išauklėtas Konstantinopolyje, norėjo įvesti va- karų Europoje tokius pat santykius tarp valstybės ir Bažnyčios, kokie buvo rytuose, kame bažnyčia visai priklausė ciesoriaus. Norėjo įgyti Romą ir visą Italiją, atimti popiežiams jų valstybę, primesti Bažnyčiai savo valią Užėmė Romą (1176). Jo karei- viai išlaužė šv. Petro Bažnyčios duris, įvedė į sukruvintą baž- nyčią Fridricho pastatytą prieš Aleksandrą III netikrą popiežių Kalikstą III. Bet smarki limpamoji liga sunaikino Romoje Fridricho kariuomenę. Neteisėtų popiežių, Fridricho palaikomų, kiti kraštai nepripažino. Popiežiaus ir Lombardijos miestų su- jungtos kariuomenės pergalėjo Fridrichą I mūšyje prie Legnano (1176). Fridrichas I turėjo nusileisti. Susivažiavo su Aleksan- dru III Venecijoje (1177). Gailėjosi, jog per tiek metų buvęs paklydime ir kariavęs su popiežiumi, susitaikė, - .

Prieš Aleksandrą III Fridrichas I buvo pastatęs neteisėtus popiežius, renkamus kardinolų mažumos. Kad ateityje neatsikar- totų panašių atsitikimų, per Lateraniškąjį susirinkimą (1179) nu- tarta, jog tas tėra teisėtai išrinktas popiežius, kurs yra gavęs .?/5 balsų kardinolų, dalyvavusių rinkimuose.

Šv. Tomas Beketas. Su kokiu smarkumu ėjo kova dėl investitūros, kiek daug pastangų reikėjo Bažnyčios laisvei apginti, gerai atvaizduoja šv. Tomo Beketo gyvenimas (1117—1170).

Tomas Beketas buvo turtingų tėvų sūnus. Pradžioje tarnavo Lon- dono policijoje. Išėjo geriausiuose universitetuose teisių mokslus, buvo

TA "PPV" TP

ie eo VR alia i

d k Akišiinišikias Lin

= Ši

žymus teisininkas. Pasižymėjo dailiomis manieromis, malonumu. Kara- lius Henrikas II padarė jį savo kancleriu. Beketas įgijo didelį karaliaus pasitikėjimą, buvo ne tik aukščiausias jo valdininkas, bet ir draugas. Kancleris mėgino kartais sutaikyti įsikarščiavusį karalių, kurs norėjo absoliutiškai savo kraštą valdyti. Kancleris, asaulyje gyvendamas, neapleido dvasios reikalų, daug meldėsi, pasninkavo. Karalius nutarė jį padaryti vyriausiu Anglijos arkivyskupu. Beketas priešinosi, sakė neno- ris netekti jo malonės, sakė, būdamas arkivyskupas, negalėsiąs tarnauti jo politiniams tikslams, bet pagaliau turėjo nusilenktį karaliaus valiai. Likęs arkivyskupu, ėmė vienuoliškai gyventi. Apie 100 pavargėlių sodino prie savo stalo, nešiojo šiurkščius marškinius. Kada kiti vyskupai žemai len- kėsi karaliaus valiai, Beketas drąsiai gynė Bažnyčios įstatymus. Karalius reikalavo, kad Bažnyčios valdyme būtų laikomasi senųjų Anglijos papro- čių, vadinasi, kad vyskupus ir abatus skirtų karalius, kurs vyskupijų ir vienuolynų turtus laikė savo lėnais. Beketas dėl pasipriešinimo tokiems reikalavimams nuteistas visam amžiui į kalėjimą, pasitraukė iš Anglijos į Franciją. Popiežiui Aleksandrui III palaikant, Beketą, tarpininkaujant Francijos karaliui, Henrikas sutiko taikytis ir priimti atgal Beketą, bet veidmainingai, tuo tikslu, kad turėtų Beketą savo valdžioje. Kova ėjo toliau. Karalius vieną kartą išsitarė: „tarpe tų, kurie minta prie mano stalo ir gyvena mano geradarymais, neatsiranda, kas atkeršytų už mano garbės įžeidimą ir išgelbėtų mane nuo išdidusio kunigo“ Keturi dvariš- kiai pasiryžo keršyti už karalių ir užmušė Beketą io bažnyčioje. Bet karalius nieko tuo nelaimėjo. Politinio gyvenimo susidariusios sunkenybės

privertė jį atitaisyti tą blogą įspūdį, kurį padarė švento vyskupo nužudy- mas. Karalius atvyko į Kantuariją. Pėsčias atėjo į bažnyčią, vieną nakti, klūpodamas meldėsi prie Beketo grabo, nieko nevalgydamas, prašė, kad vienuoliai plaktų jo kietą sprandą ir duotų išrišimą. Londono, vyskupas iš sakyklos paskelbė, kad karalius neliepęs nužudyti Beketo. Ta nepa- prasta atgaila sutvirtino karaliaus autoritetą ir padėio išsipainioti iš sun- kių politinių aplinkybių. Anglijos Bažnyčia savo vyriausiojo ganytojo mirtimi apgynė savo autoritetą,

Dvyliktojo amžiaus pradžioje popiežiaus autoritetas aukščiau- siai iškilo. Popiežiaus soste sėdėjo labai žymus asmuo, Inocentas III, didelio mokslo, tvirtos valios, pavyzdingo gyvenimo asketas. Žiūrėjo, kad Bažnyčios įstatus visi gerbtų. Sureformavo savo dvarą, pašalindamas perdidelį iškilmingumą. Savo sumanymų vykdyme tvirtumą jungė su maloningumu. Gražino pilną pa saulinę valdžią popiežiams Romoje. Rūpinosi taiką tarp karalių palaikyti, gynė silpnuosius. Karaliai rinkosi jį teisėju savo gin-

<a —

čuose, atiduodavo jo globai savo karalystes (Aragonija, Anglija, Portugalija). Gindamas moterystės nesuardomystę, privertė Fran- cijos karalių Pilypą II susitaikinti su savo moterim Ingeburga ir pašalinti Agnietę, kurią buvo vedęs prie gyvos galvos savo pir- mosios žmonos. Vainikas vispusiško Inacento III darbavimosi— jo atliktas tryliktasis visuotinas susirinkimas (1215, ketvirtas La- teraniškis).. Dalyvavo jame pasiuntiniai abiejų ciesorių (Vokieti- jos ir Konstantinopolio) ir daugelio karalių, 412 vyskupų, 800 vienuolynų viršininkai. Išleista daug dekretų dorai palaikyti. Rengdamas kryžiaus karą, susirinkimas įsakė visiems krikščionims karaliams per 4 metus taiką.

Inocento III globoje augo Bažnyčiai pavojingas prfežininkis Fridrichas II, gabus organizatorius, gudrus politikas. Gyvenda- mas Sicilijoje, pasidavė blogiems arabų papročiams. Tikėjimo da- lykuose buvo indiferentas. Su Bažnyčia kova prie jo buvo daug aš- tresnė negu prie Fridricho I. Davė jai progos šios priežastys. Fridrichas II savinosi Bažnyčios turtus, be popiežių žinios skyrė vyskupus, neišpildė sankalbos, kurią buvo padaręs prie karūna- vimo, jog atliksiąs kryžiaus karą, atiduosiąs savo sūnui Neapo- lio ir Sicilijos karalystes, priklausančias popiežiaus, užpuldinėjo popiežių jo žemėse. Jo kariuomenė sutrukdė visuotiną susirin- kimą Romoje, sulaikydama kalėjimuose ir net žudydama į jį va- žiuojančių vyskupų. Žiauri kova su Bažnyčia -užima visą Fri- dricho II viešpatavimą. Atskirtas nuo Bažnyčios popiežiaus Gregorijaus IX ir Inocento IV, pabaigė savo amžių. Netrukus nelaimingai išgaišo Hohenštaufenų giminė. Neapolio ir Sicilijos karalystės atiteko francūzams.

Ilga ciesorių kova su Bažnyčia susilpnino jų valdžią ir įstūmė į vargą valdomuosius jų kraštus. Vokietija ir Italija pa- sidalino į dvi viena kitai priešingas pajėgas: ciesoriaus šalininkų, vadinamą Gibelinų, ir Hohenštaufenams priešingų - kunigaikščių Gvelfų ir Italijos miestų. Gibelinai buvo šalininkai centralizaci- jos ir absoliučios ciesoriaus valdžios santykiuose su Bažnyčia, Gvelfai gi gynė atskirų kraštų laisvę ir pripažino Bažnyčios autonomijos teises. Taip bažnytiniai įsitikinimai susipynė su politikos obalsiais. Abi pusi turėjo kiekvienoje apygardoje savo

„aa I

šalininkų ir vedė nepasibaigiančius ginčųs ir kovą, neduodančią nurimti visam kraštui. Ilgi karai kėlė neapykantą ir įnirtimą tarp to paties krašto gyventojų. Vokietijoje viršų gavo atskirų kraštų kunigaikščiai, Italijoje — miestai. Gibelinai kovą pralai- mėjo. Ciesorių valdžia susilpnėjo.

Nors popiežiai laimėjo kovą su Hohenštaufenais, bet ir jiems greičiau atnešė ji nuostolių negu. naudos. Fridrichas II kovojo ne tiktai ginklu, bet ir raštais, kuriuose tyčiojosi iš Baž- nyčios vyresnybės ir skelbė, jog popiežiai neturį valdžios kara- liams drausti ir bausti, dėlto kad karaliai esą paties Dievo pa- statyti ir prieš patį Dievą teturį duoti atsakymą už savo elgesį. Fridricho II atsišaukimai prieš popiežių valdžią nepraskambėjo veltui. Dėjos juos į galvą karaliai ir mokėsi nuo Fridricho II didinti savo valdžią, valstybės valdyme pradėjo mažiau beatsi- žiūrėti į Bažnyčios įstatymus. .

Elgetaujantys vienuoliai.

Dauguma vienuolynų laikėsi ligšiol šv. Benedikto regulos Gyveno užsidarę savo vienuolynuose, atsidavę maldai, mokslui, fiziškam darbui. Daug dirbdami, mažai išleisdami, kraudavo greit vienuolynui didelius turtus, kurie žadino pavydą. Dauge- liui rodėsi, kad neturto apžadai nepraktikuojami vienuolių.

Todėl tryliktajame amžiuje kilo du nauju įstatymu, kuriuodu neturto apžadų užlaikymu skyrėsi nuo visų, ligšiol buvusiųjų. Buvo tai pranciškonai ir domininkonai. Jų regulos ne tik- tai atskiriems asmenims neleido nieko savo turėti, bet ir pačiai draugijai arba vienuolynui draudė įgyti turtų.

Tuodu ordenu daug padarė sulaikyti paplitusioms viduri- niais amžiais herezijoms valdiečių ir katarų. Joms plisti padėjo Bažnyčios galybė ir dideli turtai, dėlei kurių aukštesniosios dva- siškijos dalis buvo supasaulėjusi.

Pranciškonai.

Valdiečių įsteigėjas Petras de Vaux (Valdes + 1197) iš Lijono miesto, atsižadėjęs savo turtų, patraukė paskui save daug

Bažnyčios Istorija c i 7

LLA

neturtėlių, skelbdamas jiems neturtą ir jungdamas juos į drau- gijas apaštališkame neturte gyventi. Valdiečių pamokslininkai atsisakydavo turtų ir gyveno išmalda. Nepripažino jie jokių pamaldų, Įtiktai pamokslą ir komuniją, atmetė kunigystę ir pri- saiką, smerkė tarnavimą kariuomenėje.

Prieš valdiečių svajojimus tikrą Evangelijos neturtą pastatė

šv. Pranciškus. Gimė Italijos mieste

Asyžiuje (1182). Buvo tur- tingo pirklio sūnus ir jau- nystėje linksmai gyveno su savo draugais. Svajojo tapti ritieriu, kare įgyti garbės. Bet paskui pasiryžo tapti Kristaus ritieriu, ėmė dau- giau melstis. Pardavė dau- gumą brangių savo daiktų, paėmė iš tėvo sandėlio ge- lumbės ir už gautus pini- gus ėmė taisyti šv. Dami- jono ir kitas Asyžiaus baž- nyčias. Savo turtus dalino pavargėliams, ieškojo jų draugystės, tarnavo rau- psuotiems. Gyvenimo per- maina ir turtų skleidimas la- bai nepatiko šv. Pranciš- kaus; tėvui, kurs pradėjo

Šv. Pranciškus. dėlto smarkiai barti savo sūnų. Tada šv. Pranciškus atidavė tėvui visa, ką tiktai nuo jo turėjo, nuėjęs prie miesto vyresnybės, atsisakė nyo visų tėvo turtų ir, apsivilkęs su prastu rūbu, pradėjo vaikščioti po miestą, skelbdamas žemės gėrybių paniekinimą ir ragindamas į atgailą. Turtingo jaunikaičio, mėgusio gražiai rėdytis, gyvenimo permaina darė didelio įspūdžio. Susirinko apie jį šalininkų būrelis, su jais šv: Pranciškus sudarė draugiją ir kai kurį laiką gyveno

ir E E

Asyžiuje, atsidavęs maldai; paskui išsiuntė savo draugus į kitus miestus skelbtų Dievo ir artimo meilės ir neturto evangelijos. Buvo tai užuomazga naujo įstaty mo, turinčio visame pilnume už- laikyti neturto apžadus. Ė

Ketindamas įsteigti naują ordeną, šv. Pranciškus su savo draugais nuvyko į Romą prašyti popiežiaus patvirtinimo. Ino- centas III pradžioje priešingas buvo jų gyvenimo būdui, kuris rodėsi jam persunkus .ir neišpildomas. Bet pažinęs šv. Pranciš- kaus mokinių karštą tikėjimą, leido jiems gyventi pagal savo įsta- tus ir sakant pamokslus skelbti atgailą, garbės ir turtų panieki- nimą. Šv. Pranciškus su savo draugais įsitaisė Asyžiuje vienuo- lyną prie bažnyčios Švenčiausios Marijos Panos Angeliškos, va- dinamos Porciunkulio koplyčia,

Šv. Pranciškus nedrįso lygintis prie kitų ordenų ir savo mo- kinius vadino mažaisiais broliais, iš lotyniško minoritais. Greta visiško neturto, pasižeminimas buvo numylėta šv. Pranciškaus do- rybė. Neturtas, pasižminimas ir sopulių nukentėjimas darąs žmogų panašiu į Jėzų Kristų. „Viešpatie“, meldėsi šv. Pranciškus, „duok man du dalyku pirma, negu mirsiu: kad savo dvasioje ir kūne jausčiau smarkiausius sopulius, o savo širdyje neišpasa- komą meilę, kuri privertė tave prisiimti tuos sopulius“. Ir Die- vas išklausė to šv. Pranciškaus prašymo, išreikšdamas ant jo kūno savo kančios ženklus.

Karštai mylėdamas Dievą, šv. Pranciškus mylėjo ir visą su- tvėrimą: žmones, gyvulius, paukščius, žolynus, miškus, visą gamtą Visuose tuose daiktuose matė jisai Dievo gėrybės pareiškimą, visas pasaulis rodėsi jam viena giesmė, garbinanti Dievą. Kalbė- davo jisai su žiogais, sėdančiais ant jo rankos: „cirškite, mano broliai, ir garbinkite Dievą savo linksmu rėksmu“. Paukščiams sakė: „jūs, mano broliai paukšteliai, turite garbinti Sutvertoją ir visuomet jį mylėti, nes jisai davė jums plunksnas apsitaisyti ir sparnus skrajoti ir oro platybėj gyventi. Nei sėjate, nei į kluonus kraunate, o bet gi turite visa, ko tiktai jums reikia“. Taip šv Pranciškus skaudžią atgailą ir pasižeminimą jungė su linksmu. būdu ir širdies ramumu. Tą pačią dvasią mokėjo jisai įkvėpti ir dvasiškiems savo sūnums.

— 100 —

Šv, Pranciškus, trokšdamas patsai visiems apsakinėti evan-' gelijos mokslą, aplankė pietinę Fra nciją, užkrėstą katarų herezija, paskui nuvyko į Ispaniją, kame garbingai buvo priimtas Kastili- jos karaliaus Alfonso II. Iš ten ketino plaukti į Afriką evange- lijos skelbti maurams, bet tuo tarpu susirgęs turėjo grįžti į Asy- žių ir tiktai 1210 metais teišsirengę į Afriką. Bet ir tada nepa- siekė savo tikslo: sultanas neįtikėjo į Kristų, Pranciškus gi išliko gyvas ir neįgijo kankintinio vainiko, kurio troško. Iš Aigipto šv. Pranciškus buvo nukeliavęs į Palestiną ir prie Kristaus grabo įsteigė pranciškonų vienuolyną, kuriam turkų sultanas atidavė tos šventos vietos sargybą.

Šv. Pranciškaus ir jo mokinių gyvenimo būdas rado daug pasekėjų. Pranciškonai ne visuomet išeidavo aukštus mokslus ir primanė prakalbėti į žmones gražiai sudėtais žodžiais. Jų pamokslas buvo karštos širdies ir gyvo tikėjimo balsas. Visiškas paniekinimas žemės gėrybių ir švento gyvenimo pavyzdis pa- traukdavo paskui pranciškonus žmonių minias. Labiausiai tikdavo pranciškonų pamokslai ir jų gyvenimo būdas prastiems, nemo- kytiems žmonėms, nors ir tarp aukštųjų ir apšviestųjų luomų netrūko jiems garbintojų. Tarp šv. Pranciškaus mokinių nemaža buvo ir tokių, kurie palikę didelius savo turtus, atsisakę aukštų | vietų, likdavo nužemintais neturto skelbėjais, ne vien žodžiu, bet "ir pavyzdžiu. Atsirado daugybė vyrų ir moterų, norinčių neturte rasti išganymą.

Šv. Pranciškus stengėsi savo mokinius sulyginti netiktai ne- turtu. Patsai valdymosi būdas irgi buvo demokratiškas. Pas pran- ciškonus nebuvo visam amžiui renkamų viršininkų, jie tebuvo ren- kami trejiems metams. Iš savo valdymo turėdavo duoti apyskaitą visuotinajam susirinkimui,

Padedant šv. Pranciškui, turtingų tėvų duktė šv. Kliara įsteigė moterų įstatymą, vadinamą antruoju šv. Pranciškaus įstatymu (1212). :

Įsteigimas pranciškonų įstatymo buvo Bažnyčiai labai nau- dingas. Puikybė ir prisirišimas prie žemės gėrybių tryliktajame am- žiuje buvo atvėsinę krikščionyse gyvą tikėjimą. Nuo tų ydų nevis buvo laisva ir pati Bažnyčios vyresnybė — vyskupai ir kunigai.

a saimka

— 101 —

Heretikai valdiečiai kaltino Bažnyčią, kad ji atsitolinusi nuo Kris- taus mokslo, nesilaikanti jo įsakyto neturto, ir, dengdamies pa- viršutine neturto išvaizda, daug katalikų priviliojo prie savęs. Pranciškonai parodė tikrą krikščioniško turtų išsižadėjimo pavyzdį, jie atgaivino Bažnyčioje Kristaus dvasią ir savo gyveni- mu uždarė heretikams nasrus ir užgėdino jų veidmainystę. Pran- ciškonai nešė evangelijos mokslą į tolimus pagonių kraštus, kur daug šv. Pranciškaus sūnų įgijo kankintinių vainiką. Pirmieji Kristaus mokslo skelbėjai Lietuvoje buvo irgi pranciškonai. Dau- gelis pranciškonų uoliai užsiėmė mokslu ir žymiai jį pastūmė pirmyn.

Išsiplėtus pranciškonų ordenui, pasirodė reikalinga įvęsti kai kurios permainos pačiuose įo įstatymuose. Įstojus į pranciškonų vienuolynus didesniam skaičiui mokytų Žmonių, pranciškonams užsiėmus parapijų val- dymu, mokyklų vedimu, reikėjo turėti savų namų, knygų ir mokslo pa- būklų. Griežto neturto išlaikymas visame pilnume buvo sunkus. Bet

šv. Pranciškus savo testamente buvo įsakęs, iokių permainų įstatymuose nedaryti. Daugelis pranciškonų ir nenorėjo įokiu būdu atsįsakyti nuo

visiško neturto. Dėlei to kilo tarp pranciškonų ginčų. Popiežiai sten- gėsi raminti tuos ginčius, paaiškindami, jog vienuoliai turi teisę naudotis įvairiais daiktais, ių gi nuosavybė prideri Bažnyčiai. 'Pagalios pranciš- konų įstatas suskilo į dvi šakas: viena vadinamųjų observantų arba mi- noritų pasiliko prie griežto laikymosi visiško neturto. Kita gi konven- tualių priėmė taisyklę, kad vienuolyno atstovas gali turėti pinigų ir kitų reįkalingų daiktų, kuriais naudojasi vienuolynas.

Skaičius žmonių, kurie prašėsi į šv. Pranciškaus įstatą, bu- vo labai didelis. Šv. Pranciškus, nenorėdamas ardyti daugybės šeimynų, moterų palikti be vyrų, vaikų be tėvų, iš kitos gi pu- sės nenorėdamas atsakyti šventiems žmonių troškimams, įsteigė pasauliniams asmenims trečiąjį savo įstatymą (1221), Jame kiekvie- nas, nepertraukdamas sąryšio su žmonių draugija, galėjo tobulai gyventi. Taip atsirado trečiasis šv. Pranciškaus ordinas. Tretinin- kams davė šv. Pranciškus šiuos įstatymus: sugrąžinti visupirma svetimą gerą, neteisiai įgytą, susiderinti su tais, su kuriais kas piktumu gyveno, užlaikyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, sau-

— 102 —

gotis puikybės, šokių, pokylių, blogų knygų skaitymo ir viso to, "kas atitraukia žmogų nuo Dievo meilės. Įsteigdamas tretįjį savo ordiną, šv. Pranciškus parodė kelią visiems trokštantiems tobulo gyvenimo.

Daug dievobaimingų vyrų ir moterų visokio amžiaus ir pašaukimo įstojo į trečiąjį šv. Pranciškus ordenhą. Gana bus čia paminėjus vardus garsiųjų asmenų to ir paskesniųjų amžių. Tretininkai buvo šv. Liudvikas, irancūzų karalius, šv. Ferdinandas, Kastilijos karalius, Šv, Elzbieta, Tu- ringijos grapienė, šv. Elžbieta, Portugalijos karalienė, Joana, graikų cie- sorienė. Garsus italų dainius Dante, Ispanų poetas Lopez-de-Vėga, daili- ninkai Mykolas Buonarotti, Rafaelius Sancijo, Amerikos atradėjas Kristo- pas Kolumbas. 1

Katarai.

Manichiejų herezija, labai paplitusi trečiajame ir ketvirtaja- me amžiuje rytuose, vėl atgijo dvyliktajame amžiuje vakarų Eu- ropoje ir pasklido beveik po visą pietų Franciją. Manichiejų mokslo išpažintojai vadino čionai save katarais arba švariais, nuo miesto gi Albi, kur buvo tvirčiausi jų sėdyba, buvo pra- minti albigiečiai. Katarai, kaip visi manichiejai, mokė, jog du esą dievu: vienas geras, davęs pradžią dvasiai, antras blogas, su- tvėręs materiją (medžiagą) arba kūną, ir per kūną atitraukęs dvasią nuo gerojo dievo ir uždaręs materijos nelaisvėje. Žmo- gaus gyvenimo tikslas esąs išsivadavimas iš kūno nelaisvės. Vi- si kūno geiduliai, turintys pradžią nuo piktojo dievo, esą blogi. Todėl katarams užginta esą gyvulių mėsos valgymas, žemės ge- rybių valdymas, moterystė, per kurią plintanti dvasių nelaisvė | kūnuose. Aukščiausis doros laipsnis esąs užm ušimas kūno arba numarinimas jo badu ir išvadavimas iš jo dvasios. Tie manichie- jų mokslo priesakai tebuvo užlaikomi mažo išrinktųjų skaičiaus, daugelis gi paleistuvystę kaipo kūno darbą, laikė menku daiktu ir tuo tiktai rūpinosi, kad mirties valandoje suskubtų priimti savo krikštą, kurs atleidžiąs visas kaltes ir duodąs išganymą.

Tose apygardose, kur katarai jautėsi esą stipresni, tyčiojosi iš katalikų tikėjimo, labiausiai iš komunijos, griovė katalikų baž- nyčias, užmušinėjo kunigus. Peršsekiojamiems katalikams tuo sun-

„TT YNAV AV MU TUI

.

"493

kiau buvo gintis, kad katarų pusėje stovėjo vietinė bajorija. Ga- lingas katarų užtarytojas buvo Tuluzos grapas Raimundas VI. Pamokslininkai, Bažnyčios siunčiami katarų draustų, nieko nega- lėjo įveikti. Popiežiaus pasiuntinio Petro Kastelnau užmušimas privertė Inocentą III pagarsinti kryžiaus karą prieš katarus (1209). Neapykanta, nuo seniai įsikerėjusi tarp žieminės ir pietinės Fran- cijos gyventojų, dar labiau įsikerėjo dėl pasidariusiojo tikėjime skirtumo ir palaikė prasidėjusius naminius karus, kurie tęsėsi per 20 metų ir buvo kai kur vedami su dideliu įnirtimu iš abiejų pusių. Juose žieminės Francijos kunigaikščiai nuveikė katarus, sugriovė tvirčiausias jų pilis ir atėmė žemes jų užtarytojams. Daug katarų pragaišo karuose, likusieji, atitekę į katalikų kunigaikščių valdžią, palengva sugrįžo į vienybę su Bažnyčia.

Šv. Domininkas.

Įsikerėti katarų herezijai padėjo dvasiškijos vietomis menkas apsišvietimas ir pasaulinis vyskupų gyvenimas. Sv. Domininkas su- ' prato reikalingumą šviesių pamokslininkų, kurie ne tiktai galėtų

aiškinti paklydusiems Bažnyčios mokslą, bet ir savo gyvenimu

parodytų gerą pavyzdį. Šv. Domininkas numanė, kad ginklais negalima klystančių įtikinti, ir skelbti tarp heretikų Bažnyčios mokslui įsteigė naują ordiną, vadinamą pamokslininkų ordinu. Do- mininkonai. taip pat, kaip ir pranciškonai, darė visiško neturto, apžadus, jų vienuolynai negalėjo įgyti turto ir gyveno vien iš- malda. Šv. Domininkas reikalavo nuo savo mokinių ilgo prisi- rengimo. Turėjo jie devynerius metus mokytis filosofijos ir teo- logijos ir tada tiktai tebuvo jiems leista kitus mokyti. Katarai, skelbdami žemės gėrybių paniekinimą ir nurodydami į didelius turtus, bažnyčių valdomus, nevieną atitraukdavo nuo katalikų Bažnyčios. Domininkonai savo pamokslais ir pavyzdžiu parodė, kad išsižadėjimo ir susivaldymo -dvasia yra katalikų pusėje. Pranciškonų ir domininkonų darbavimasis atnaujino Bažny- čioje evangelijos dvasią, suturėjo tolesnį plitimą klaidžių nuo- monių, pakėlė švietimą ir mokslą, kuris tryliktajame šimtmetyje taip gražiai pražydo pranciškonų ir domininkonių vienuolynuose.

— 104 —

Inkvizicija.

Tikėjimo vienybės ardymas visados Bažnyčios buvo laiko- ma didelė nedorybė. Todėl dar Romos ciesoriai krikščionys buvo įsakę kartais net mirtimi bausti heretikus. Vieni Bažnyčios tėvai pritarė heretikų baudimui, kiti gi buvo tam priešingi. Vidurinių amžių pradžioje prieš heretikus mažesnių bausmių tevartota. Bet vėliau atsirado pavojinga ir valstybei anarchistų albigiečių here- ziją, kuri kovojo prieš moterystę ir nuosavybę, prievartos prie- monėmis norėjo išgriauti ir valstybę ir Bažnyčią. Ginantis nuo tokių heretikų, imta smarkiau jie bausti. Ciesorius Fridrichas II, taikindamas senoviškas Romos teises, paskelbė už atkaklią here- ziją mirties bausmę sudeginimu. Bet net atkaklieji heretikai toli ne visados mirtimi buvo baudžiami. Baudžiant mirtimi, retai gy- vus tedegindo, bet pirma lengvesniu būdu nužudydavo.

„Heretikams susekti, jiems sugrąžinti į Bažnyčią arba nu- bausti buvo įsteigta inkvizicija. Ji buvo atiduota vyskupams, bet "kadą pasirodė, kad vyskupai neįstengia gerai heretikų suradimo ir baudimo atlikti, tai buvo įsteigta popiežiaus inkvizicija (1231). Ji dažniausiai būdavo atliekama domininkonų, kurie daugiausiai kovojo su katarais. Inkvizitorių priedermė buvo susekti heretikus, įtikinimu priversti juos prie herezijos atsižadėjimo, tuos gi at- kaklius heretikus, kurie nenorėjo herezijos atsisakyti, atiduoti nu- bausti pasaulinei vyriausybei. XIV ir XV amžiuje popiežiaus in- kvizicija nyksta.

Apie inkviziciją reikia spręsti, laikantis anų laikų nuomonių. Tuomet visuomenė buvo nuomonės, kad heretikai baustini mir- timi. Bausmės už visus nusikaltimus anuomet buvo labai smar- kios. Kada valstybė skaudžiausiai bausdavo už menkas kaltybes, tai suprantama, kad įstatymai skyrė mirties bausmę už tikėjimo vienybės griovimą. Bažnyčios priešininkų paduodamos žinios apie inkvizicijos aukų skaičių labai perdėtos.

Nuo popiežių inkvizicijos žymiai skyrėsi Ispanijos inkvizi- cija. Buvo tai daugiau valstybės įstaiga, esanti karaliaus valdžioje. Turėjo ji savo valstybinių tikslų, atkreipta buvo prieš žydus, veidmainiškai priėmusius katalikų tikėjimą. Ispanijos inkvizicija

VT

— 105 —

suturėjo tame krašte protestantizmo išsiplėtimą, bet iš „kitos pu- sės pradėjo sustiprėti karaliaus absoliutizmui. Galutinai panai- kinta 1820.

Vidujinis bažnyčios gyvenimas.

Bažnyčios sutvarkymas.

Įsikūrus Bažnyčios valstybei, popiežiai pasirodė labiau sa- varankiški. Jo valdžios reikšmę pakėlė ta aplinkybė, jog katalikų

tikėjimas as ka ir Vokietijoje buvo atneštas iš Romos, rūpi-

piežių valdžią. IX ir X amžiuje tam kartui sunykusi popiežių valdžia žy- miai pakilo po Grigorijaus VII reformų. Bažnyčios valdžia

labiau susicentralizavo popiežiaus kurijoje, įvesta di-

desnis vienodumas Bažnyčios papročiuose. Popiežius sau pasi- lieka šventųjų kanonizaciją, naujų vyskupijų steigimą, išrišimą iš kai kurių sunkesniųjų nuodėmių, vėliau gi kartais ir kunigų sky- rimą į kai kurias aukštesnes vietas.

„Bažnyčios senovėje tebuvo statomos miestuose, , kame gyveno vyskupas, sodžiuje gi tik žymesnėse vietose. Prie miestų bažnyčių buvo didesnis kunigų skaičius, vadinosi jos katedrinė- mis ir koleginėmis bažnyčiomis. Nuo VI amžiaus statomos baž- nyčios karalių, ponų ir vienuolynų dvaruose. Ponai ir vienuoly- nai tas bažnyčias laikė savo nuosavybe, atiduodavo jas valdyti kam norėjo, kunigai, priklausydami ponų, buvo pažeminime. Daž- nai ponai atiduodavo savo bažnyčias valdyti menko mokslo arba be doros žmonėms. Karolio Didžiojo laikais ta ponų valdžia buvo bent kiek suvaržyta, bet paskui vėl įsigalėjo. Karolius Di- dysis stengėsi pakelti kunigų gyvenimą, geriau aprūpindamas bažnyčias žemėmis.

Gregorijus VII ir jo įpėdiniai iškovojo Bažnyčiai didesnę laisvę. Popiežiai laikėsi taisyklės, kad bažnyčia, kaip pašventintas trobesys, negali būti privatinė nuosavybė, ponams nepripažino teisės pardavinėti bažnyčių, skirti į jas kunigų. Ponai galėjo tiktai rekomenduoti kandidatą Iš to atsirado patronato teisė.

— 106 —

Mokslas,

aukštai stovėjęs pas senovės romėnus, užplūdus laukinėms germanų tautoms, krito. Mokslo palikimus sergėjo kunigai ir vienuoliai. Bent kiek geresnės sąlygos užsiimti mokslu buvo susidariusios Karolio Didžiojo laikais, kada buvo aprimę savitar- “ pio karai. Prie katedrų ir vienuolynų bažnyčių buvo steigiama mokyklos. Jos palengva plėtojasi. Aukščiausiai iškyla XIII am- žiuje. Jam kilti padėjo Bažnyčios laisvė, iškovota Gregorijaus VII reformomis. Per kryžiaus karus Europos tautos susipažino „su arabų ir graikų mokslu, pažino graikų literatūrą (Aristotelio raštus), ligšiol nežinomą vakarų Europoje. Pranciškonų ir do- mininkonų vienuolynų įsikūrimas irgi žymiai pastūmė pirmyn mokslą.

Teologijos moksle dvi buvo svarbiausios srovės: scho- lastika ir mistika. Scholastika stengėsi apreiškimo mokslą sutaikinti su filosofija, paremti jį proto prirodymais. Aiškino trumpai sustatytais silogizmais. Mistika daugiau žiūrėjo prakti- kos tikslų, stengėsi išaiškinti tas tiesas, kurios veikia jausmus, stengėsi patraukti skaitytoją ir formos gražumu. Scholastika daugiau rūpinosi minties aiškumu ir gilumu, mistika jausmų su- žadinimu. Scholastikos tėvas buvo šv. Anzelmas (credo, ut inteliligam. + 1109 m.). Žymūs jos atstovai buvo Aleksan- dras Halietis (+ 1245) pranciškonas, Paryžiaus universiteto profesorius, ir Albertas Didysis (į 1280), domininkonas, Pa- ryžiaus ir Kelno universitetų profesorius, savo tyrinėjimais ap- ėmusis visas mokslo šakas (doctor universalis), žinovas Aristo- telio filosofijos, kuri pakeitė ligšiol viešpatavusią Platono filoso- fiją. Kadangi Aleksandras Halietis užsiimdavo uoliai gamtos mokslais ir darė bandymus, tai liaudis laikė jį žavėtoju. Proto aiškumu ir gilumu visus scholastikus pralenkė Tomas Akvi- nietis (+ 1274, doctor angelicus). Buvo profesorius Kelno, Pa- ryžiaus, Bolognijos, Romos ir Neapolio universitetų. Kaipo kri- tikas pragarsėjo Dunskotas, pranciškonas (doctor subtilis). Mistikos žymiausi atstovai yra šv. Bernardas, Tomas iš Kempeno. Šv. Bonaventūra pranciškonas jungė scho- lastikos metodą su mistika.

— 107 —

„Kylant mokslui, daugiau atsirado mokyklų. prie katedrinių bažnyčių ir vienuolynų. Tačiau jas nustūmė antron eilėn pra-

Šv. Tomas Akvinietis. Viršuje Kristus, leidžiantis

šviesos spindulius į jį, Mozę, šv. Povilą ir 4 evange-

listus. Šonuose Aristotelis ir Platonas. Apačioje nu- veiktas arabų filosofas Averroes.

žydę universi- tetai. Popiežiai pa- laikė universitetus, jų profesoriams duodavo bažnytinių vietų. Iki 1400 m. buvo įsteigta 46 universitetai (Italijo- je 17, Francijoje 10, Ispanijoje 6, Vokie- tijoje 5, Anglijoje 2). Įsteigimo raštai duo- ti popiežių 31 uni- versitetui, ciesorių — 5. Garsiausieji buvo universitetai: teisių mokslu — Bo- lognijoje, teologija -- Paryžiuje, medi cina — Salerne, Kunigai reika- lingą mokslą įgau- davo katedrų ir vie- nuolynų mokyklo- se, paskui universi- tetuose. Parapinėms bažnyčioms kunigai

buvo rengiami prie koleginių bažnyčių. Jų mokslas kartais bū- davo nedidelis. Mokslą įgyti trukdė knygų stoka. Daug dalykų

reikėjo iš atminties mokytis.

Dailė.

Nuo XI amžiaus vieton medinių vis daugiau statoma mūro bažnyčių. Pradžioje imta pavyzdys iš senovės bazilikų su jų

— 108 —

koliumnomis ir lėkščiu stogu. Paskui skliautai bnvo suvedami, paremti storais šulais. Taip atsirado romaniškasis stylius. Dau-

i š

1

ką

| ž Ai

Las r

Rokiškio bažnyčia, Lietuvoje. Gotiko stilius.

giausia to stiliaus bažnyčių pastatyta apie Reiną. XII amžiaus pabaigoje šiaurinėje Francijoje atsiranda naujas stilius—gotikas. Jo ženklai — laibi šulai, aukšti langai, smailiai suvestos visos linijos skliautų, bokštų, langų ir visų papuošimų. Iš Francijos is palito po Vokietiją ir Angliją. Dora. AKSA

Sunkų darbą turėjo Bažnyčia, priėmusi didelį skaičių pa- goniškų tautų. Daug žiaurių papročių, daug burtų laikė- si tarp jų. Germanų tautos tetikėjo į jėgą, buvo pripratu- sios į savitarpio kovas. Su tais papročiais bažnyčia ilgai turėjo kovoti.

Pagonys buvo tuos nuomonės, kad kieno galybė, to ir tei- sybė, todėl ginčą sprendė dueliu. Valencijos susirinkimas (885)

(k a za ALT ži kak a Dik aki m li r A a ia dai a ia

— 109 —

įsakė su dueliantais elgtis kaip su savižudžiais. Bet dueliai bu- vo labai sunku išnaikinti, tai daugelis bevelijo juos pakeisti Dievo teismu (ordalijos). Pas germanų tautas labai buvo išsiplatinusi nuomonė, kad Dievas turi stebuklu patvirtinti teisy- bę, todėl jie vartojo Dievo teismą: apkaltintasis vaikščiodamas po žarijas, imdamas į rankas įkaitintas geležis, neskęsdamas van- denyje turėjo prirodyti savo nekaltybę. Popiežiai visados kovojo prieš tokį teisybės supratimą. Steponas V įsakė, jog teisybei su- sekti reikia ne Dievo teismo, bet liudytojų įrodymo. Tačiau Vokietijos ir Francijos vyskupai dažnai nusileisdavo liaudies tikė- jimui, kai kurie Vokietijos vyskupų susirinkimai pritarė ordali- joms. Tiktai XIII amžiuje pakilęs mokslas žymai sumažino or- dalijų vartojimą.

Tikroji vidurinių amžių nelaimė buvo savitarpio ka- rai. Silpna valstybė negalė- jo suvaldyti ritierių. Vpatin- gai Francijoje buvo daug užpuolimų. Vyskupai prieš K. juos kovojo. Buvo įvesta Dievo taika. Jai įvyk- dyti daugiausiai padėjo Kliunio vienuolynai. Prita- riant pietinės Francijos ba- jorams paskelbta Dievo tai- ka (1040), kurią priėmė pirma šiaurinė Francija, paskui Normandija ir Belgija. Vo- kietijoje Dievo taiką paskelbė ciesorius Henrikas II (1043). Nevalia buvo kariauti nuo trečiadienio vakaro iki pirmadienio ryto, advente, gavėnioje ir per kai kurias šventes. Dievo taikos paskel- bimas žymiai sumažino užpuldinėjimus. Netrukus prasidėję kry- žiaus karai nukreipė ritierių karingąjį ūpą prieš krikščionių tikė- jimo priešininkus—magometanus. Bažnyčia palaikė Dievo taiką, stengėsi patobulinti teismo tvarką, prašalinti iš jos ordalijų pri- rodymus, pakeisdama juos liudytojų parodymu.

Aplamos doros žvilgsniu šio laiko visuomenė L labai nepastovi, buvo daug priešingumų. Iš vienos pusės daug pa-

Šv. Ambrozijaus bažnyčios vidus, Milane 2 Romaniškas stilius.

— 110 —

vyzdžių aukštos doros, skaudžios atgailos, griežto gyvenimo bū- do, iš kitos pusės baisios nedorybės, didelis žiaurumas, nuola- tinės muštynės. Tą žiaurumą palaikė nuolatiniai karai. Nuo jų daug kentėjo bažnyčios, vienuolynai, nekalti beginkliai gyventojai.

Kylanti prekyba kurstė godumą. Turtėjant miestams, didėjo papročių gedimas. Bet iš kitos pusės daug matyti Dievo meilės, gailestingumo, pasiaukavimo, ypatingai naujuosiuose ordenuose, kurie turėjo labai daug vienuolių. Pasiaukavimas apsireiškė kry- žiaus karais, bažnyčių statymu (jos daugiausiai iš aukų buvo statomos). Įvairiems geriems tikslams buvo steigiama daug drau- gijų. Buvo net draugijų keliams ir tiltams taisyti. Iš to laiko daug yra visokio luomo šventųjų.

Plačiai buvo praktikuojama labdarybė. Senovėje parapijos šelpė savo pavargėlius, tas paprotys ilgainiui pragaišo. Karolius Didysis jį atgaivino. Tam tikslui turėjo būti suvartojama ketvirta dalis bažnyčios pajamų. Bet paskui ritieriams išgrooščius bažnyčios turtus, nebebuvo kuo bešelpti pavargėlių. Daugiausiai pavargėlių šelpimu užsiimdavo vienuolynai, Prie katedrinių ir ko- „Ileginių bažnyčių buvo namų pavargėliams priglausti. XIII ir XIV amžiuje atsiranda daug prieglaudų neturtėliams, ligoniams, naš- "laičiams, jų turėjo kiekvienas miestelis. Pačioje Francijoje buvo 2000 namų raupsuotiems. Neturtėliams šelpti steigta taipogi tam tikros kasos. Gailestingumas plaukė plačiu upeliu,

Antroji Dalis.

Vėlybasis viduramžis. Popiežių įtakos pašlijimas (1303—1517).

Bonifacas VIII ir Pilypas IV.

Kovodami su Hohenštaufenais, popiežiai ieškojo Franciios karalių pagalbos. Francūzų įtaka Italijoje pakilo, ypatingai kada jie, išvarę iš Italijos Hohenštaufenus, įsikūrė Neapolio ir Sicilijos karalystėje. Neapolio karaliai tarp pačių kardinolų sudarė savo šalininkų partiją ir norėjo išrinkti tokį popiežių, kurs palaikytų jų politiką.

1294 metais popiežiu buvo išrinktas Bonifacas VIII. Sek- damas didžiųjų popiežių, Gregorijaus VII ir Inocento III, pėdomis, norėjo, kaip pirmiau, valdyti krikščioniją ir vesti ją prie aukštų tikslų. Beveik visos vakarų Europos tautos buvo tada įsipanio- jusios į savitarpio karus. Bonifacas VIII draudė karalius nuo na- minių karų, norėjo, suvienijęs visus krikščionis, vesti juos į kovą prieš bendrą priešininką —magometanus. Bet santykiai buvo per- simainę. Sutvirtėjo tautiškos valstybės, Francija, Anglija. Jų kara- liai norėjo kuodidžiausią įsigyti valdžią, nepripažino Bažnyčios privilegijų, įgytų praėjusiam amžiuje.

Pilypas IV ir Anglijos karalius Eduardas vedė smarkų karą daugiausiai Bažnyčios pinigais ir uždėjo ypatingai didelius mokesčius bažnyčių žemėms. Anglijos ir Francijos vyskupai pa- siskundė popiežiui, ir Bonifacas VIII, norėdamas karą sustabdyti ir ginti Bažnyčios žemes nuo perdidelio apsunkinimo, užgynė

2

— 112 —

rinkimą mokesčių iš bažnyčių žemių be popiežiaus sutikimo. To- dėl Pilypas IV uždraudė išvežti iš savo karalystės pinigus, kurie ėjo į Romą Bažnyčios ir kryžiaus karų reika- lams, Boni- facas VIII, norėda mas taikos su Pilypu IV, kitu raštu "paaiškino, kad jisai ne- ginąs rink- ti mokesčių iš bažnyčių žemių bū- tiniems val- stybės rei- kalams, ir Pilypas IV atmainė są- vo uždrau- Bonifacas VIII. dimą pini-

gus išvežti

svetur. Sutartis, tam kartui, kad ir įvykusi, buvo netvirta. Pilypas IV savinosi Bažnyčios turtą ir skyrė be popiežiaus sutikimo vyskupų. Bonifacas VIII užgynė Francijos vyskupams mokėti mokesčius karaliui be popiežiaus leidimo, uždraudė Pilypui IV be popiežiaus sutikimo skirti vyskupams ir apsvarstyti Francijos bažnyčių reikalams pakvietė pas save į Romą Francijos vysku- pus. Tame susirinkime buvo sustatyta garsi bulė „Unam sanetam“, vėliau paskelbta, Pabrėžęs pradžioje, kad viena buvo Kristaus įkurta Bažnyčia, Bonifacas rašo apie pasaulinės ir bažnytinės valdžios santykius. Bulė gale turi dogmatišką nutarimą,

- .

— 113 —

kad išganymui būtinai reikia pripažinti popiežiaus valdžia, o ar- gumentacijoje, kuri nėra dogmatinė, surinktos viduriniais amžiais pažiūros suformuluotos į pasaulinės ir bažnytinės valdžios san- tykius. , : Pilypas IV irgi rengėsi į kovą. Visupirma rūpinosi ji- sai patraukti į savo pusę Francijos vyskupus ir visą tautą. Tam tikslui buvo sustatyta iškreipta būk tai Bonifaco VIII bulė, ku- rioje parašyta, kad karalius ir valstybės dalykuose priklausąs po- piežiaus. Pilypas IV pagarsino tą bulę ir atsišaukė į visą tautą, reikalaudamas jos pagalbos prieš popiežiaus tariamuosius prisi- savinimus. Neleido taipogi savo karalystės vyskupams važiuoti į Romą į popiežiaus sukviestąjį susirinkimą ir, sukvietęs patsai į Paryžių tautos atstovus, apskundė Bonifacą VIII, būk jisai esąs neteisėtas popiežius, heretikas ir jam detronizuoti reikalavo vi- suotino susirinkimo sukvietimo. Jo teologai aiškino, kad karalius turįs savo valdžią iš Dievo, kad ta valdžia uždedanti jam parei- gą rūpintis bažnyčios gerove ir ginti ją nuo nuklydimų. Tuo tar- pu Romoje buvo jau surašyta ekskomunikos bulė prieš Pilypą- IV. Jis, nebelaukdamas ekskomunikos paskelbimo, pasirūpino ki- taip pražudyti savo -priešininką. Jo pasiuntiniai, slapčia atvykę į Italiją, surinko nežymiai kareivių būrį ir užpuolę suėmė Bonifacą VIII Ananijoje. Po dviejų dienų Ananijos gyventojai paleido po- | piežių, bet jis, sugrįžęs į Romą netrukus mirė (1303).

Popiežiai Avinjone.

Bonifaco VIII įpėdinis Benediktas XI stengėsi kiek galėda- mas be pažeidimo Bažnyčios teisių nuraminti kilusį nesutikimą, bet nieko padaryti negalėjo ir mirė tevaldęs Bažnyčią 8 mėne- sius. Toje sunkioje valandoje Bažnyčia ilgai paliko be galvos. Kardinolai negalėjo atitikti vyro, kurs, neatstodamas nuo Bažny- čios teisių, neužgautų drauge Francijos karaliaus, nuo kurio viso ko bloga galima buvo tikėtis. Pagaliau tapo išrinktas popiežiu tin- kąs Pilypui IV Bordo arkivyskupas, kurs prisiėmė Klemenso V vardą (1305).

Klemensas V atsisakė pasmerkti Bonifacą VIII, kaip to rei- kalavo Pilypas IV, darė tačiau jam daug nuolaidų, atšaukė Bo- nifaco VIII bules, išleistas prieš Pilypą IV, jį patį priėmė į Baž-

Bažnyčios Istorija, 8

— 114 —

nyčios vienybę ir leido jam suvartoti valstybės reikalams bažny- tinį dešimtinį. Klemensas V neparvažiavo gyventi į Romą, bet paliko Francijos mieste Avinjone ir iš tenai valdė Bažnyčią. Kar- " dinolūs skyrė daugiausia francūzus. Šeši dar Klemenso V įpė- diniai gyveno Avinjone.

Popiežiaus buvimas per 70 metų Avinjone atnešė Bažnyčiai daug nelaimių. Gyvendami Francijoje, popiežiai pateko į Francijos karalių priklausomybę. Todėl daugelis Avinjono popiežių nebe- laikė visos krikščionijos bešališkais vadovais ir nustojo jais pilnai pasitikėti. Roma griuvo, daug bažnyčių stovėjo be stogų, nyko senovės paminklai. Popiežiai, nebegaudami iš savo valstybės pa- jamų, turėjo ieškoti kitos versmės savo dvaro išlaikymui. Buvo uždėti dideli mokesčiai visų kraštų vyskupijoms, bet toksai bū- das iždui papildyti sukėlė daug prieštaravimų. Anuatos, ekspek- tacijos, rezervatos labai pakenkė popiežiaus autoritetui. Marsilijus iš Padvos skelbė tautos suverenitetą, taikydamas jį ir Bažnyčiai. Įstatymus turįs leisti visuotinas susirinkimas, popiežius esąs Baž- nyčioje tik vykdomasis organas. Pagaliau Avinjono popiežiai suprato, kad būtinai reikia išsipainioti iš Francijos karalių pink- lių. Gregorijus XI, palikęs Avinjoną, sugrįžo į Romą (1377), kur netrukus ir pasimirė.

Avinjono schizma.

Bažnyčios suskilimas.

Romos gyventojai bijodami, kad popiežius nebiltų vėl iš- rinktas francūzas ir nesugrįžtų į Avinjoną, reikalavo nuo kardi- nolų, kad jie būtinai išrinktų popiežių romėną. Kardinolų buvo išrinktas Bari vyskupas, kurs pasivadinęs Urbonų VI, užėmė Apašta- lų Sostą Romoje (1378). Naujo popiežiaus griežtas būdas pačioje pradžioje nepatiko francūzų kardinolams, pripratusiems prie pa- taikavimo. Urbonas VI karšiai ėmė reformuoti jų pasaulišką gyvenimą. Tada penkiolika jų, susirinkę Neapolio karalystėje, pa- skelbė, būk Urbono VI išrinkimas įvykęs priverstinai ir todėl esąs netikras, ir pakėlė į popiežius savo šalininką Klemensą VII, kurį pripažino Francija, Neapolis, Sabaudija, Ispanija ir Škotija.

— 115 —

Taip atsirado kartu du popiežiai: vienas tikrasis, gyvenąs Romoje antras francūzų, gyvenąs Avinjone.—,„Dabar aš esu popiežius“, išsitarė Francijos karalius Karolius V, suskilimui įvykus. Abudu popiežiai laikė savo dvarą, skyrė kardinolus, vyskupus, abudu vienas kitą pasmerkdavo, kaipo ardytoją Bažnyčios vienybės. Tikrasis popiežius buvo Urbonas VI. Daugelis tačiau katalikų tokiose nepaprastose aplinkybėse nežinojo, katro popiežiaus klau- syti. Bažnyčioje pasidarė didelis sumišimas ir papiktinimas.

Bažnyčios centro sugriuvimas privertė krikščionių tautas pačias rūpintis papiktinimo pašalinimu. Daugelis buvo tos nuomonės, kad reikia atsisakyti nuo paklusnumo abejotiniems popiežiams, tuo priversti juos išsižadėti valdžios ir tuomet tikrąjį išrinkti. Tam tikslui įvykinti abiejų popiežių kardinolai susitarė nebepri- pažinti nė vieno iš jų tikruoju popiežiu ir sušaukė vyskupų susirinkimą į Italijos miestą Pyzą (1409). Tas susirinkimas Baž- nyčiai suvienyti paskelbė atimąs valdžią Romos popiežiui Gre- gorijui XII ir Avinjono Benediktui XIII ir išrinko naują. popiežių Aleksandrą V. Bet Pyzos susirinkimas nerado visiško pritarimo krikščionių visuomenėje ir dar padidino sumišimą dėl to, kad vietoje dviejų popiežių atsirado net trys.

Konstancijos susirinkimas.

Aleksandro V. įpėdinis Jonas XXIII, reikalaujant krikščionių karaliams ir universitetams, sukvietė visuotiną vyskupų susirin- kimą į Konstanciją (1414—1418), tikėdamasis, kad susirinkimas pripažins jį tikruoju popiežiu.

Konstancijos susirinkimas buvo sušauktas neramiais laikais, kada popiežių įtaka buvo žemai kritusi. Todėl buvo priimta nuomonė, jog visuotinas susirinkimas didesnę turįs valdžią negu popiežius. Kad Jono XXIII šalininkai negautų viršaus, susirinkime buvo pripažinta balso teisė nė tiktai atvažiavusiems vyskupams, bet ir atstovams neatvykusių vy- skupų, kapitulų, kunigaikščių, taip pat teologijos, kanonų daktarams.

Naujo susirinkimo pirmasis darbas buvo grąžinti Bažnyčiai vienybę. Reikalauta, kad Bažnyčios naudai visi trys popiežiai atsisakytų savo valdžios ir tuo palengvintų tikro neabejotino popiežiaus išrinkimą. Bet nuo pat pradžios pasirodė, kad Bene-

= MB.

diktas XIII ir Jonas XXIII nori išsilaikyti prie valdžios ir trukdo susirinkimo darbą. Jonas XXIII persirėdęs pabėgo iš susirinki- mo, taip mėgindamas jį sugriauti. Tada iškelta daug priekaištų prieš blogą jo gyvenimą. Susirinkimas paskelbė atimąs jam val- džią. Gregorijus XII sutiko atsisakyti valdžios, pirma išlei- dęs bulę, kuria pripažino Konstancijos susirinkimą teisėtu visuo- tinu susirinkimu. . Atkakliam Benediktui XIII susirinkimas atėmė valdžią. Taip nebtekus nė vieno popiežiaus, Konstancijos su- sirinkimas galėjo užsiimti pasiskyrimu sau galvos. Popiežiu buvo išrinktas Martynas V, kurį tuojau ir pripažino visos katalikų tau tos. Bažnyčios vienybė buvo sugrąžinta.

Konstancijos susirinkimui reikėjo dar užsiimti pašalinimu kai kurių papročių, įsiskverbusiųjų Bažnyčios valdyme prie Avin- jono popiežių. Bet kadangi ir taip susirinkimas ilgai truko, to- dėl atlikęs svarbiausiąjį reikalą, Bažnyčios susivienijimą, 1418 iš- siskirstė. Bažnyčios drausmės atitaisymas atidėtas lig kitam visuotinam susirinkimui, kurį Martynas V prižadėjo sukviesti už penkerių metų.

Huso herezija.

Konstancijos susirinkime buvo svarstyta Viklefo ir Huso mokslas.

Oksfordo universiteto profesorius Viklefas skleidė Angli- joje tokį mokslą: Bažnyčia susidedanti tiktai iš žmonių, Dievo paskirtų išganymui. Nepaskirtieji nepriklausą Bažnyčiai, tuo ma- žiau tegali būti vyskupais arba popiežiais. Paskirtiesiems tiktai naudingi esą sakramentai. Kadangi niekas negali tikrai žinoti, kas yra paskirtas, kas ne, taigi niekas negalįs žinoti, kad priklau- so Kristaus Bažnyčios. Todėl Viklefas, nepripažindamas mato- mosios Bažnyčios, nepripažino nei Bažnyčios vyresnybės ir jos valdžios. Toliau Viklefas skelbė, kad Bažnyčia negalinti turtų valdyti, atmetė vienuolišką gyvenimą ir kai kurias kitas maldin- gumo praktikas. |

Viklefo raštai pateko į Čechus, ir labai juos pamėgo ir skleidė tarp savo tautiečių Pragos universiteto profesorius Jo-

— 117 —

nas Husas, kuris Viklefo klaidas padaugino dar savomis. Visuo- tino sumaiščio amžiuje, kada pasipriešinimas Bažnyčios vyres- nybei buvo paplitęs vakarų Europos krikščionių draugijoje, Vik- lefas ir Husas atrado daug šalininkų. Abu buvo kunigu griež- to gyvenimo, profesoriu, žymūs pamokslininkai, abu reikalavo Bažnyčioje reformų. Visa nelaimė tame, kad juodu, reikalauda- mų reformų, tuo tarpu ašis savo klaidingu, pavojingu mokslu griovė Bažnyčią.

Viklefo mokslas Anglijoje neprigijo, Huso gi mokslas Če- chuose prigijo. Priežasčių jam prigyti reikia ieškoti politiškose to krašto sąlygose anais laikais. Jau nuo vienuolikto amžiaus pra- dėjo skverbtis į Čechus "vokiečių kalba ir papročiai. Ypatingai įsigalėjo vokiečių įtaka keturioliktame amžiuje. Savo tautystei ginti ir svetimtaučių užplūdimui suturėti susitaisė Čechuose tau- tinė partija. Husas, karštas tautininkas, turėjo daug šalininkų joje. Husui pradėjus skleisti savo mokslą, vokiečiai pirmieji apskundė Husą Pragos arkivyskupui ir popiežiui. Husui susispyrus su vokiečiais, tautinė čechų partija stojo jo pusėje ir, palaikant ją karaliui Vaclovui; gavo viršų universiteto valdyboje. Tada vokie- čiai, profesoriai ir studentai, išsikėlė iš Pragos į savo universi- tetus. Pragos universitetas sumenkėjo, bet užtat Husas, nebetu- rėdamas jame priešininkų, drąsiau galėjo skelbti savo mokslą. Pamoksluose smarkiai užpuldinėjo jisai Bažnyčios vyresnybę: po- piežius, vyskupus ir kunigus. Prasti žmonės, ypatingai sodiečiai, pakurstyti Huso pamokslais, draskė bažnyčias, griovė vienuoly- nus, žudė kunigus. Pragos arkivyskupas uždraudė Husui pa- mokslus sakyti, popiežius atskyrė jį nuo Bažnyčios. Husas į tai atsakė, kad jokia vyresnybė negalinti užginti jam evangelijos gar- sinti ir atskirti nuo Bažnyčios, kuri esanti nematoma ir Kristaus paties nematomai valdoma. Nuo popiežiaus irštarmės Husas ape- liavo į visuotiną Konstancijos susirinkimą.

Taigi Konstancijos susirinkimas ir pašaukė Husą į savo teismą. Husas tikėjosi atrasiąs Konstancijos susirinkime savo mokslo pripažinimą, todėl paklausė pašaukimo ir atvyko į Kon- stanciją. Bet susirinkimas Čechų reformatoriaus mokslą pripaži- no heretišku ir pareikalavo, kad Husas nuo jo atsisakytų. Pui-

-- 118 —

kybė neleido Husui prisipažinti, jog paklydęs, ir pasiduoti susi- rinkimo ištarmei. Husas buvo atiduotas pasaulinei vyresnybei, kuri pritaikino jam tų amžių valstybės įstatymus ir sudegino jį Konstancijoje (1415).

Huso pusėje stovėjo Čechuose tvirta tautinė partija. Jo nu- žudymas Konstancijoje padarė jį kankiniu tautos akyse. Jo pase- kėjai, vadinami husitais, paskelbė kovą Bažnyčiai ir vokiečiams ir ilgą laiką žiauriai ją vedė. Gavę viršų visame krašte, žiauriai žudė dvasiškiją ir persekiojo katalikus. Ciesorius Zigmantas, po brolio Vaclavo mirties įgijęs Čechų vainiką, matydamas geruoju nenuraminsiąs čechų, paskelbė prieš juos kryžiaus karą, bet jo kariuomenė buvo kartkartėmis čechų sumušta. Husitų įnirtimas prieš vokiečius suteikė jiems narsumą ir padėjo nuveikti visas karo sunkenybes, todėl husitai išturėjo ilgą karą su vokiečiais ir paėmė į savo rankas viso krašio valdžią.

Husitai, kovodami prieš vokiečius, stengėsi į savo pusę patraukti Lenkų karalių Jogailą ir Lietuvos didijį kunigaikšti Vytautą, kuriuodu neseniai mušyje prie Grunvaldo buvo sutriuškinę Vokiečių ordino galybę. Kariaudami su savo karaliu Zigmantu, husitai kvietėsi į Čechijos karalius pirmą Jogailą, paskui, šiam atsisakius, Vytautą. Vytautas, keršydamas ciesoriui Zigmantui už tai, kad jis buvo neseniai priteisęs Žemaičių kraštų Vokiečių ordinui, pakvietimą priėmė ir pasiuntė į Čechus su kariuomene savo giminietį kunigaikštį, Zigmantą Kaributą, kurs kaipo stačiatikis, labai tiko čechams-husitams. Prieš popiežių ir ciesorių Vytautas teisinos pasiuntęs Kaributą į Čechus ne palaikyti heretikų prieš Bažnyčią, bet jų suvienyti su Bažnyčia. Zigmantui Kaributui nepavyko įsigalėti Čechuose, ir Vytautas paskui iį atšaukė (1424) ir atsisakė nuo bendravimo su husi- tais.

Pavojus vokiečių viešpatavimo tam kartui buvo suvienijęs visus čechus, bet tikėjimo dalykuose nebuvo tarp jų nuomonių vienodumo. Nežmoniškas kraštutinių husitų žiaurumas įkyrėjo pagalios visam kraštui. Daugumas tautos troško susivienijimo su Bažnyčia. 1433 metais 300 čechų pasiuntinių atvyko į visuo- tiną Bazelio susirinkimą, bet tą kartą nepavyko su vyskupais susitarti. Bazelio susirinkimas nuo savęs išsiuntė į Čechus lega- tus reikalo vietoje ištirti. Dauguma čechų sutiko sugrįžti į vienybę su Pažnyčia šiomis sąlygomis: popiežių pripažino čechams komuni-

my Ww Pe venaSN VT 9SPPPAMVYAVYTP PPP T PR VAP NAT PETN SPHRVPAPASV VE PRATVESS" LC

— 119 —

ją abiem pavidalais, čechai atsisakė nuo Huso mokslo ir pripa- žino Zigmantą savo karaliu. Bet nemaža čechų dalis nenorė- jo nė girdėti apie susiderinimą su Bažnyčia ir ilgai dar nedavė nurimti visam kraštui. Čechų tauta, nuvarginta ilgais ir smarkiais naminiais karais, suskurdo. Nuo to laiko prasideda jos suvar- gimas.

Bazelio susirinkimas (1431—1448).

Konstancijos susirinkimas buvo nutaręs, kad reikalingoms Bažnyčioje reformoms įvykinti būtų sušauktas vienas susirinki- mas po 5 metų, kitas po 7, paskui gi susirinkimai būtų šaukia- mi kas 10 metų. Į susirinkimą, sušauktą 1423 m., nedaug teat- vyko narių, jisai neilgai tedarė posėdžius. 1431 metais buvo su- šauktas naujas susirinkimas Bazelyje. Pradžioje narių irgi labai maža teatvyko. Tuo tarpu graikai, ketindami tartis dėl Bažnyčių susivienijimo, išreiškė norą, kad susirinkimas būtų laikomas Ita- lijos mieste, kur patogiau būtų jiems atvykti. Dėl tų priežasčių popiežius Eugenijus IV norėjo perkelti susirinkimą į Boloniją Bet Bazelio susirinkimo nariai pasipriešino. Popiežius, vengdamas galinčio pasidaryti suskilimo, leido toliau posėdžius daryti Baze- lyję Buvo išleista daug naudingų nutarimų. Bet paskui susirin- kimo perdidelis, ne visados pamatuotas kišimasis į popiežiaus dvaro reikalus sukėlė popiežiaus nepasitikėjimą susirinkimu. Kada vėl svarstant susirinkimo perkėlimo klausimą nuomonės pasida- lino, popiežius patvirtino mažumos nuomonę, paskelbė uždarąs susirinkimą Bazelyje ir atidarąs Ferraroje. Bet kraštutinių karštuo- lių nedidelis skaičius toliau darė susirinkimą Bazelyje. Jie pa- skelbė atimą valdžią Eugenijui IV ir išrenką kitą popiežių, Peliksą V. Tačiau bazeliečių neteisėti darbai nerado didelio pritarimo katalikų visuomenėje, patsai antipopiežius Peliksas V ilgainiui pasidavė Eugenijui IV, atskala žlugo. Ferraros Florencijos susi- tinkime net graikai pripažino Eugenijaus IV valdžią, Konstancijos ir Bazelio susirinkime iškeltos klaidingos nuomonės, kad visuo- tinas susirinkimas esąs vyresnis už popiežių, nerado didesnio pritarimo.

k 2

— 120 —

Mėginimai suvienyti rytų bažnyčią su vakarų. Florencijos susirinkimas.

Bagiantis keturioliktam amžiui turkai užkariavo serbų kara- "Jystę, atėmė nuo graikų daugumą jų provincijų Europoje ir pa- čiam Konstantinopoliui gresė. Tiktai skubina vakarų Europos tau- tų pagalba tegalėjo apginti graikų imperiją nuo galutinos prapul- ties. Bet tos pagalbos graikai negalėjo laukti, kol tikėjimas -skyrė juos nuo vakarų Europos krikščionių. Tai privertė graikus vėl iškelti bažnyčių susivienijimo dalyką. Jam apsvarstyti ir buvo sukviestas visuotinas rytų ir vakarų vyskupų susirinkimas į Ita- "lijos miestą Ferarą. Paskui jisai buvo perkeltas į Florenciją (1438). Atvyko graikų ciesorius Jonas VII Paleologas, linkstąs prie susivienijimo, Konstantinopolio patriarkas Juozapas ir daug kitų rytų bažnyčios vyskupų. Ciesorius norėjo, kad stačiai be tikėjimo dalykų svarstymo būtų apgarsinta bažnyčių susivieniji- mas ir pakviestos Europos tautos į karą su turkais. Teisingiau susivienijimo dalyką suprato atvykę graikų vyskupai. Numanė jie, kad paviršutinė vienybė be įsitikinimo nebus tvirta, todėl reikalavo, kad pirma būtų peržiūrėti ir apsvarstyti tie tikėjimo dalykai, kuriais graikų bažnyčia skyrėsi nuo katalikų. Taip ir padaryta. Po ilgų tarybų mažko ne visi atvykusieji rytiniai vys- kupai sutiko vienytis (1439 m.), priimdami šiuos punktus: 1) Šventoji Dvasia išeina nuo Tėvo if Sūnaus; 2) popiežius yra aukščiausias visos Bažnyčios valdytojas ir mokytojas; 3) Mišiose gali būti pašvenčiamas Švenčiausis Sakramentas taip pat rūkščia duona, kaip ir prėska (nerauginta); 4) rytų bažnyčioje gali palikti jų liturgija ir senobiniai papročiai.

Bažnyčių susivienijimas, laimingai atliktas Florencijoje, ne- atnešė tačiau laukiamųjų vaisių. Graikų dauguma nepritarė susi- vienijimui. Žymios pagalbos nuo vakarinės Europos tautų nesu- silaukta. Popiežiai dėl rinkimo surinko pinigų karui su turkais, bet negalėjo sutaisyti didelės Europos tautų kariuomenės prieš turkus. Vengrai ir lenkai, įsirengusieji į karą, vadovaujant Jogė- los sūnui Vladislovui buvo turkų sumušti prie Varnos (1444 m.). 1453 m. turkai užkariavo Konstantinopolį. Konstantinopolio pa-

— 121 —

triarkas, pakliuvęs į sunkią turkų vergystę, nebesirūpino vienybe su Roma. Florencijos betgi susirinkimo nusprendimas, nors tam kartui palikęs bergždžias, tuo buvo svarbus, kad ateinantiems amžiams padėjo pamatus bažnyčių vienybei arba unijai.

Unija Maskvoje.

Rusai gavo krikščionių tikėjimą iš Graikijos 088 metais, tai yra tuo laiku, kada Konstantinopolio patriarkai buvo vienybėje su Roma. Todėl ir rusų bažnyčia pradžioje taip pat laikėsi tos vienybės. Bet 1054 metais Konstantinopolio patriarkui Kerulari- jui pertraukus vienybę su katalikų Bažnyčia, pasekė paskui jį ir Rusijos vyskupai, kurie beveik visi buvo graikai,

Konstantinopolio patriarkas, rengdamasis Florencijos susi- rinkime padaryti bažnyčių susivienijimą, Maskvos metropolitu pa- skyrė graiką Isidorių (1437); karštą unijos šalininką. Jisai turėjo ir Maskvą patraukti į uniją. Sunkus darbas atlikti teko Isidoriui Maskvoje. Neapykanta prieš katalikus tenai giliai buvo įsikerė- jusi. Maskvos didysis kunigaikštis Vasylius II labai nenoromis | išleido Isidorių į Florencijos susirinkimą, įsakydamas nepriimti jokių permainų tikėjimo dalykuose. Su Isidoriu keliavo drauge Suzdalio vyskupas Avramij. Juodu abu Florencijoje pasirašė po susirinkimo nutarimais. Už nuopelnus unijos vykinime popiežius Eugenijus IV padarė Isidorių kardinolu. Grįždamas namo, Isido- rius įvedė uniją pas rusus, esančius Lenkijos ir Lietuvos val- džioje (Cholme, Kijeve) ir tais pasisekimais tikėjosi sumažinti pa- sipriešinimą Maskvoje. Bet veltui. Kada sugrįžęs į Maskvą pa- skelbė Florencijos susirinkimo nutarimus, Vasylius II uždarė Isidorių vienuolyne, ketindamas jį atiduoti vyskupų "teismui. Isi-- doriui pavyko išbėgti, jisai atvyko į Romą. Iš tenai rengė pagal- bą Graikijai, su tuo tikslu buvo nuvykęs Konstantinopolin ir per jo apgulimą ko tik nepateko į nelaisvę turkams, kurie buvo pa- skyrę dovanas už Isidoriaus galvą. Pabaigė amžių Romoje.

„Isidoriaus įpėdiniu Maskvoje Vasylius II paskyrė Joną. Jį pradžioje metropolitu buvo pripažinęs ir Lietuvos didysis kuni- gaikštis Kazimieras. Bet paskui Kijevo metropolitu Lietuvai buvo paskirtas unijos šalininkas Isidoriaus draugas Gregorijus (1458),

— 122 —

ji pripažino didysis Lietuvos kunigaikštis. Nuo to laiko Kijevo metropolija liko padalyta. Lietuvos rusai turėjo jau visados at- skirą savo metropolitą, kurs vadinosi Kijevo ir Mažosios Rusi- jos metropolitu. Gregorijus, gyvendamas Kijeve, Lietuvos kuni- gaikščių valdžioje, galėjo laisvai darbuotis unijos vykinimui, bet Gregorijaus įpėdiniai ne visados tepalaikė vienybę su katalikų Bažnyčia. Taigi Rusijos susivienijimas su katalikų Bažnyčia šį kartą nepavyko.

Katalikų tikėjimo plitimas pas lietuvių tautas.

Senoji lietuvių tautų religija.

Tryliktojo amžiaus rašytojas Petras Dusburgas sako, kad prūsai klysdami visus sutvėrimus dievais laikę, garbinę saulę, mėnesį, žvaigždes, perkūniją, visokius gyvius, turėję šventų miš- kų, laukų, vandenų. Popiežius Inocentas III, kurs turėjo žinių iš Li- vonijos misionorių, rašo, kad to krašto gyventojai garbinę gy- vulius, medžius, žoles, vandenis. Oliveras Scholastikas (+ 1225), rašydamas apie lietuvių, estų ir prūsų religiją, pabrėžia augme- nijos, vandenų, kalnų ir pakalnių garbinimą. Konstantinopolio rašytojas Nikeforas Gregoras (+ 1360), sėmęs žinias apie lietu- vius iš rusų, vadina lietuvius ugnies garbintojais. Tai. gi visų lietuvių kilmės tautų religija įvairių rašytojų vienodai apibudina- ma: tai gamtos jėgų garbinimas. Iš dievų labiausiai išsiskyrė Per- kūnas. Lietuviai tikėjo į dvasių metapsichozę, perėjimą į naujai gimstančius žmones arba net į gyvulius (Kadtubek). Kunigų hierachija, regis, nebuvo organizuota. Daug buvo visokių prie- tarų. 2 Senovės lietuvių religijoje nebuvo elementų, kurie labai būtų kliudę išsiplėsti krikščionių tikybai. Bet nuo XII amžiaus lietuviai pamėgsta užpuldineti ir plėšti savo kaimynus. Latvijos Henrikas XIII amžiuje lygina juos vilkams, kurie kaip zuikius ir avis vaiko latvius ir rusus. Dusdurgas vadina lietuvius galinga, kieto sprando tauta, išsilavinusią kariavime. Tas karingumas, dėl kovos su Vokiečių Ordinu atsiradęs politiškas antagonizmas, su- laikė per ilgesnį laiką lietuvius nuo priėmimo katalikų tikėjimo.

— 123 —

Evangelijos skelbimas pas lietuvių kilmės tautas teprasideda nuo pabaigos dešimto amžiaus, kada jau artimieji lietuvių tautų kai- mynai, vokiečiai ir normanai, buvo tapę krikščionys,

Prūsai.

007 metais atvyko į Prūsus krikščionių mokslo garsinti šv. Adalbertas, Pragos arkivyskupas. Prūsai, išgirdę apie tikslą jo atvykimo, liepė šv. Adalbertui tuojau išeiti iš savo krašto. Kelioms dienoms praslinkus, atrado jie vėl šv. Adalbertą šven- tojoje girioje, į kurią buvo užginta įžengti svetimtaučiams, ir užmušė jį tenai. Lenkų karalius Boleslovas I atpirko šventojo kankinio kūną ir iškilmingai jį palaidojo Gniezne. XI amžiuje kankintinio mirtį atrado Prūsuose kitas evangelijos skelbėjas, šv. Brunonas, šv. Romualdo mokinys, giminietis ciesoriaus Hen- richo II. Buvo nuvykęs evengelijos skelbti anapus Kijevo pe- čeniegams, grįždamas sustojo pas prūsus ir buvo jų nužudytas. Laimingesnis už tuos pirmuosius evangelijos skelbėjus Prū- suose buvo Kristijonas, cistersų vienuolis. XIII amžiaus pra- džioje pavyko jam atvesti prie krikšcionių tikėjimo du prūsų kunigaikščiu ir sutaisyti iš prūsų pirmąją krikščionių draugiją. Kristijonas buvo pašvęstas pirmuoju prūsų vyskupu (1215), bet ir jo darbas neturėjo ilgos tvermės.

Plisti' krikščionių tikėjimui pas prūsus labai trukdė jų karai su mozūrais. Prūsai, kovodami su savo kaimynais mozūrais, griovė katalikų bažnyčias, žudė kunigus. Apsiginti nuo priisų Kristijonas paskelbė Vokiečiuose kryžiaus karą prieš prūsus ir įstatė 1224 m. Mozūruose Dobryniaus Brolių draugiją, bet Dob- ryniaus brolija visa išgaišo karuose su prūsais. Mozūrų kuni- gaikštis Konradas, nebeįsigalėdamas patsai gintis nuo prūsų, 1228 m. parsikvietė iš Palestinos vienuolių ricierių draugiją, įsteigta vokiečių kovai su turkais, ir atidavė jai Kulmo žemę. Kryžiuočiai (taip praminti nuo juodo kryžiaus, išsiūto ant jų apsiaustų) pasistatė pavestame sau krašte tvirtų pilių ir pradėjo smarkų karą su prūsais. Prūsai, kad ir narsiai gynėsi, bet sunku jiems buvo ištesėti kovoje su priešininku, geriau apsiginklavusiu ir turinčiu didesnį įpratimą į karo amatą. Beto kryžiuočius šelpė

— 124 —

Vakarinės Europos krikščionys. Kovodami per 53 metus kry+ žiuočiai užkariavo prūsų tautas ir jų žemėse įkūrė tvirtą savo valstybę,

Kaip ordino buvo vedamas tas karas, matyt iš vyskupo Kristijono skundos popiežiui, kurioje jisai kaltina, kad dėl io prispaudimo vietiniai gyventojai šalinasi nuo krikščionių tikėjimo, daugelis atsimetą nuo priimto tikėjimo. Popiežiai įsakydavo ordinui neskriausti Prūsijos gyventojų.

Užimdami Prūsų kraštą, ricieriai pradžioje paliko vietiniems gy- ventojams laisvę ir jų žemes, sau pasiimdami tik dalį žemės ir krašto valdymą. Bet dėl kelius kartus atsikartojusių sukilimų ėmė ordinas skaudžiau elgtis su prūsais sukilėliais, Kokie buvo santykiai tarp ordino ir užkariautų krašto gyventojų, matyti iš sutarties, Itirią popiežiaus pa- siuntinys padarė tarp prūsų ir ordeno ricierių (1249). DPriėmusieji krikštą, Prūsijos gyventojai skundėsi: popiežių Inocento III, Honorijaus III, Gre- gorijaus IX, Inocento IV esą nutarta, kad pašauktieji į Dievo sūnų laisvę teturi būti Kristaus ir Romos bažnyčios pavaldiniais, gi Ordinas, elgdamasis priešingai tiems nutarimams, tokias uždėjęs Prūsijos gyventojams sunkeny- bes, jog kiti pagonys vengia priimti naują tikėjimą. Ordinas į tai atsako suteikęs prūsams teisę įgyti turtus, daryti testamentu palikimus ir kitas pilietiškas teises. Popiežiaus pasiuntiniui tarpininkaujant ordinas priža- dėjo neatiminėti iš naujai įtikėjusių Prūsijos gyventojų ių turtų, prūsai gi iš savo pusės atsižadėjo mirusiųjų kūnų deginimo ir kitų pagoniškų apeigų, pri- žadėjo pačių sau už pinigus nepirkinėti ir savo dukterų nepardavinėti, vaikų neužmušinėti ir jų neišmetinėti, pastatyti bažnyčių ir prie jų kuni- gus laikyti, sutarčių sw pagonimis nedaryti.“ +

Livonija.

Vokiečiai pradėjo lankytis Padauguviuose XII amžiuje (1163). Ikskiulėje ant aukšto Dauguvos kranto įsitaisė jie savo prekių sankrovą, jai ginti pasistatė pilį, į kurią netrukus atvyko ir mi- sijonorių skelbti pagonims evangelijos. Pirmasis toks misijo- norius čia buvo ramaus būdo' augustinijonas Meinhardas, atsiųs- tas Bremos arkivyskupo. Keletas vietinių kunigaikščių priėmė krikščionių tikėjimą. Meinhardas buvo pašvęstas Livonijos vys- kupu ir pastatė Ikskiulėje pirmąją krikščionių bažnyčią. Malo- niu elgesiu su vietiniais gyventojais primanė jisai įgyti jų pasi- tikėjimą, ir daugiau jų buvo bepradedą krikštytis. Bet mirus Meinhardui, pasibaigė sutartis lyvų ir latvių su krikščionimis. Naujas Livonijos vyskupas Bertoldas pradžioje mėgino malonu-

— 125 — "1

mu patraukti pagonis prie krikšto, bet lyvai, kurie veidmainingai tebuvo priėmę krikščionių tikėjimą, matydami vokiečių susilpnė- jimą, išžudė net savo tautiečius, kurie buvo priėmę krikščionių tikėjimą. Bertoldas, pamatęs lyvų vylių, parsikvietė iš Vokiečių kryžiaus kariuomenę, kovoje nuveikė lyvus, bet ir patsai atrado mirtį. Nuveikti lyvai norėdami, kad vokiečių kariuomenė kuo- greičiausiai išsidangintų nuo jų, tam kartui prisiėmė krikščionių kunigus ir leido save apkrikštyti, bet kaip tiktai ji išplaukė atgal, tuojau sugrįžo į pagonystę ir rengėsi visus vokiečius išginti iš savo krašto. Tokiose sąlygose Livonijos vyskupu buvo pas- kirtas Albertas, Bremos kanauninkas. Rengdamasis į savo vys- kupiją, jisai pirma aplankė vokiečių kunigaikščius ir vyskupus ir išprašė nuo jų pagalbai kariuomenės, su kuria ir atplaukė į Li- voniją. Netoli jūros, Dauguvos krašte, įsteigė miestą Rygą, krik- ščionių tikėjimui ginti Livonijoje įkūrė Kristaus kareivių broliją (1202). Jos nariai įgijo Kalavijuočių vardą nuo raudono kala- vijo, išsiūto ant jų apsiaustų. Vyskupas Albertas stengėsi ge- ruoju susitarti su vietos gyventojais. Jie pripažino vokiečių valdžią ir priėmė krikštą. Ordinas, kurs ginklu palaikė krikš- čionis, paėmė trečiąją dalį žemės, daugiausiai naujai ją išdirbda- mas, dirbamoji paliko seniesiems gyventojams.

Latvijos Henrikas, aprašydamas savo kronikoje Livonijos užkaria- vimą, sako, kad vokiečiams įsigyvenus Livonijoje visas kraštas ėmęs rimti. Lietuviai nebegalėię taip lengvai užpuldinėti Livonijos gyventojų. Pirmiau Ezelio salos gyventojai plėšdavę Švediją, parsivesdavę daugybę moterų ir mergaičių ir pasilikdavę po kelias pačias, kitas parduodavę į nelaisvę kuršiams ir kitoms tautoms. Vokiečiai įsakę sugrąžinti paim- tuosius belaisvius. '

Kova su pagonimis būdavo atliekama ne be skriaudų, todėl popie- žius Inocentas III tokias buvo davęs taisykles (1199): bažnyčios prie- dermė ginti tuos, kurie geruoju įtikėjo. Jei pagonys nenorėtų taikos su krikščionimis užlaikyti, tai krikščionims reikia stoti į kovą ir ginti savo tikėjimą, bet niekam nevalia priverstinai primesti krikščionių tikėjimą. Tas pats popiežius rašė kalavijuočiams (1213) gavęs žinoti, jog iie žiūri ne tiek krikščionių tikėjimo praplatinimo, kiek sau pelno ir žemių padidi- nimo. Todėl popiežius įsako, kad toliau panašaus elgimosi jisai nebe- išgirstų. 1225—1226 metais aplankė Livonija popiežiaus Honorijaus II

— 126/-- <

pasiuntinys Vilhelmas Modenietis. Gėrėdamasis krikščionių tikėjimo išsi- plėtimu, negalėjo bet gi iisai nepamatyti, kaip smarkiai užkariautojai kartais elgėsi su užkariauto krašto gyventojais ir kiek galėdamas sten- zėsi prašalinti neteisybes, karo pagamintas. - 1230 m. popiežiaus pasiunti- nys Balduinas de Alna ragindamas kuršius priimti krikščionių tikėjimą, padarė su jais tokią sutartį: kuršiai priims kunigus, užlaikys bažnyčias, mokės paskirtus mokesčius Rygos vyskupui ir kalavijuočių ordinui, gins krikščionių tikėjimą, užtat nebus Švedijos ir Danijos karalių valdžio- je, naudosis pilna laisve. Tokioje pat kuršių sutartyie su Kalavijuočių Ordinu pažymima, jog kuršiams paliekama žemė ir kitoks turtas. Po- piežius Gregorijus IX įsako (1236), kad naujai įtikėjusįems gyventojams būtų paliekama jų laisvė, užgynė be savo žinios Panis) jų žemes. Bet, matyti, popiežių įsakymų ordinas dažnai nežiūrėio. Patsai Rygos arki- vyskupas arba Rygos miestas negalėdavo atsiginti prieš kalavijuočius. Tuo sunkiau buvo ginti savo teises užkariautiems Livonijos gyventojams, esantiems Ordino valdžioje.

Lietuva.

Vokiečiai, užėmę Prūsus, Kuršą ir Livoniją, susidūrė su Lietuva, kuri, užpuldinėdama savo kaimynus, buvo įtraukta į il- gus ir sunkius karus su Vokiečių Ordinu. Jie trunka visą XIII šimtmetį.

Mindaugas pirmas iš didžiųjų Lietuvos kunigaikščių supra- to, kiek priėmimas krikščionių tikėjimo bus Lietuvai svarbus. Padedant Livonijos magistrui Andriui von Stirland, krikščioni- škos dvasios vyrui, Mindaugas pasiryžo likti krikščionimi, apsi- krikštydino su savo moterimi ir dviem sūnum (apie 1250—1251 m.). Drauge su Mindaugu priėmė krikštą nemažas lietuvių skai-

čius. Tuojau po krikšto Mindaugas išleido savo pasiuntinius

prašyti popiežiaus, kad priimtų jį ir visą jo kraštą į savo ypa- tingą globą, kad suteiktų jam karališką karūną, kad įsteigtų Lie- tuvai atskirą vyskupą ir kad Lietuvos vyskupas bažnytiniuose dalykuose priklausytų stačiai popiežiaus, o ne Rygos arkivys- kupo. Kalavijuočių magistro pasiuntiniai buvo lietuviams vadovai toje kelionėje ir palaikė Mindaugo prašymus. Popiežius Inocentas IV maloniai priėmė Lietuvos kunigaikščio pasiuntinius ir davė Livonijos magistrui teisę suteikti Mindaugui karališką karūną, priėmė Lietuvos karalystę savo nuosavybėn ir raštu,

— 127 —

duotu į Kuršo ir Ezelio vyskupus, įsakė jiemdviem prižiūrėti, kad niekas nedarytų Lietuvos karaliui jokių kliuvinių. Andrius von Stirland pasikvietęs, kaip popiežiaus buvo įsakyta, Kulmo vyskupą Henriką, dvasiškių ricierių lydimas, vėl atvyko į Lietuvą ir atliko karūnavimo apeigas Mindaugo sostinėje (1253). Krikščionių tikėjimui platinti Lietuvoje Mindaugas pasirūpino įsteigti vyskupi- ją, (1254) kuriai užrašė pusę “žemių Raseinių, Betygalos, Laukuvos, tų pačių, kurių antroji pusė buvo užrašyta ordinui. Mindaugui prašant, Lietuvos vyskupu popiežius paskyrė Livoni- jos ordino kunigą Kristijoną, tą patį, kurs rengė Mindaugą į krikštą.

Mindaugo krikštas tam kartui išgelbėjo jo valstybę nuo kalavijuočių ir rusų užpuldinėjimų, bet jo padėtis Lietuvoje bu- vo sunki. Tauta buvo prisirišusi prie savo senojo tikėjimo ir daugeliui turėjo nepatikti permainos, įvedamos Mindaugo su pa- galba vokiečių. Pasinaudojo tuo pagoniškoji partija ir sukėlė žmones prieš didįjį kunigaikštį ir jo talkininkus. Žemaičiai pirmi pradėjo kovą su kalavijuočiais ir 1260 m. išnaikino visą jų ka- riuomenę mūšyje prie Durbės ežero. Kalavijuočių galybė pašli- jo, ir jie pasidarė Mindaugui nebereikalingi, todėl jisai atsitraukė nuo sandaro su vokiečiais ir susijungė su žemaičiais. Bet įsi- galėjusi pagonių partija, vadovaujant Žemaičių kunigaikšiui Tre- niotai, 1263 m. užmušė Mindaugą ir du jo sūnu, priėmusiu krikštą.

Mindaugo atsitraukimas nuo sutarties su Livonijos ordinu ir susi- jungimas su žemaičiais palaikyta atsitraukimų nuo katalikų tikėjimo ir sugrįžimu-į pagonystę. Bet labiau į tiesą panašu, kad Mindaugas iki mir- ties paliko kataliku. Tai nuomonei patvirtinti privedama tokie prirody- mai. Mindaugą ir jo du sūnu kataliku nužudė karščiausias senoviško tikėjimo šalininkas Treniota. Apie tikėjimo stovį Lietuvoje geriausiai galėio žinoti popiežius. Taigi Klemensas IV penktais po Mindaugo mir- ties metais (1268) bulėje į Čechų karalių Otokarą II vadina Mindaugą garbingos atminties Lietuvos karalių, sako, iog jis buvęs nužudytas ne- dorų žmonių, ragino Otokarą grąžinti Lietuvoje tokį stovį, koks buvo prie Mindaugo ir vėl pastatyti kataliką karalių. Toks popiežiaus liudi- jimas lyg rodo, įog Mindaugas iki mirties išbuvo kataliku, nes atsitrau- kusio nuo katalikų tikėjimo karaliaus popiežius nebūtų vadinęs garbingos atminties karaliu. Jeigu gi to laiko kronikos . paskleidė nuomonę, būk

— 128 —

Mindaugas sugrįžęs į pagonystę, tai atsitiko dėlto, jog anais laikais ne labai skirta jungimosi su pagonimis politikos dalykuose nuo pačios pago- nystės, ir Mindaugo atsitraukimas nuo ilgos santaikos su Livonijos ordinu palaikyta jo atsitraukimu ir nuo katalikų tikėjimo. ;

Kad ir sustabdytas tam kartui Mindaugo nužudymu kata- liku tikėjimas betgi palengva skverbėsi į Lietuvą. Prie Gedimino buvo Lietuvoje trys katalikų bažnyčios: dv Vilniujeir viena Nau- garduke. Patsai Gediminas, eidamas Mindaugo pramintu taku, norėjo suseiti į artimesnius santykius su krikščionimis, ketino priimti katalikų tikėjimą. 1322 ir 1323 pasiuntė jisai raštus į po- piežių, kuriuose sako, kad dėl ordeno Lietuvai daromų skriaudų Mindaugas atsitraukęs nuo katalikų tikėjimo. Dėl tos pačios prie- žasties ir patsai Gediminas sakosi turėjęs ligšiol palikti savo tėvų paklydimuose. Toliau Gediminas išdėsto skriaudas, kurias Vokiečių ordenas daro Lietuvai, sakosi, ne kovojąs su krikščio- nimis, kad jų tikėjimą norėtų naikinti, bet tiktai ginąsis nuo sa- vo priešininkų, kaip tai daro ir krikščionys karaliai. Patvirtinti tiems savo žodžiams nurodo į tai, jog jo valstybėje gyvena vie- nuolių pranciškonų ir domininkonų, kurie turi pilną laisvę skelb- ti krikščionių tikėjimą, krikštyti įtikėjusius. Pagaliau Gediminas sakosi esąs pasirengęs klausyti popiežiaus kaip tr kiti katalikai karaliai klauso, ir priimti katalikų tikėjimą, bile tiktai niekame nepriklausytų Vokiečių Ordino, prašo popiežiaus atsiųsti Rygos „arkivyskupą Fridrichą su savo delegatais, kurie padėtų padaryti taiką su krikščionimis.

1323 m. Gediminas išsiutinėjo raštų į pranciškonų ir do- „minikonų ordinų vyresniuosius, kuriuose praneša laukiąs popie- žiaus pasintinių atvykimo, kviečia tų ordinų vienuolius atvykti Kristaus mokslo skelbti. į

Popiežius Jonas XXII pasiuntė (1324) pas Gediminą savo Jegatus: vyskupą Baltramiejų ir benediktinų viršininką Bernardą.

Ką dėl Vokiečių ordino užpuldinėjimų, tai popiežius laiške rašytame į Gediminą, prižada, jam priėmus katalikų tikėjimą, tokį užtarymą, jog Gediminas pilniausiai būsiąs patenkintas, atsida- vęs popiežiaus globai.

| ži salė bs > dk 6 Aa d

— 129 —

Popiežiaus legatai, atvykę į Rygą tartis su Gediminu, išlei- do į Vilnių savo pasintinius. Jie, atvykę į Vilnių, išgirdo iš Ge- dimino visai ne tai, kas buvo rašyta jo laiškuose. Tiesa, Gedi- minas pripažino, rašęs laiškus popiežiui, juose išreiškęs jam kaipo vyresniajam pagarbą, bet krikštytis visai neketinęs. Kuni- gaikščio valdininkas ir popiežiaus legatų pasiutiniai padarė tyri- nėjimą asmenų, rašiusių Gedimino laiškus, būtent, pranciškonų vienuolių. Gediminas ant vienuolių ir suvertė kaltybę, būk jie | iškreipę jo žodžius. Vienuoliai teisinosi, rašę iš Gedimino žo- džių, nieko nuo savęs nepridėdami. Būti paklusnumo sūnumi popiežiui, kaip buvo parašyta Gedimino laiške, arba priimti ka- talikų krikštą, reiškią tą patį.

Gediminas, regis, tikrai norėjo priimti krikštą, ir paskui tiktai nuo to sumanymo atsisakė, pamatęs, jog nei popiežius negalės apginti jo nuo Vokiečių Ordino užpuldinėjimų. Prie- žastis, dėl kurių Gediminas atsisakė nuo savo sumanymo būti krikščionimi, paaiškino tie patys vienuoliai, kurie rašė Gedimino laiškus į popiežių. Rusai keršiję atsitraukti nuo (Gedimino, jei jisai priimtų katalikų tikėjimą. Vokiečių Ordinas dovanomis su- kurstęs Žemaičius prieš Gediminą, ir žemaičiai keršiję susidėti su kryžiuočiais, jei jisai liktų kataliku. Tos pateisinančios Ge- diminą priežastys, matyti, buvo žinomos ir popiežiaus pasiunti- niams, kad jie įsakė krikščionių kunigaikščiams per 4 metus lai- kytis taikos su Gediminu, tikėdamiesi, jog jisai, gal, permainys savo nuomonę. Rygos arkivyskupas atskyrė Vokiečių Ordiną nuo bažnyčios (1325). Tarp daugelio tos bausmės priežasčių paminėta ir ta, kad Ordenas sulaikęs Gediminą nuo katalikų tikė-

jimo priėmimo. Liudininku Ordino ekskomunikos pirmoje vietoje

pasirašęs popiežiaus legatas Bernardas. Galimas daiktas, kad sulaikė nuo krikšto ir Gedimino išdidumas, perdidelis pasitikė- timas savim, smarkus vienpusiškas smerkimas Ordino. Visa tai pasi- reiškia Gedimino laiškuose.

Algirdas ir Kęstutis taip pat, kaip Gediminas ne tik- tai nedraudė katalikų tikėjimo savo valstybėje, bet dar jį gynė nuo tamsių pagonių įnirtimo.

Bažnyčios Istorija pra La 9

— 130 —

Ir iiedu taippat, kaip ir Gediminas, buvo pradėję tarybas su krikš- čionių valdovais (Vengrijos karalių, Mozūrijos kunig.) dėl krikšto.

Algirdas ir Kęstutis pranešė ciesoriui Karoliui IV (1358), kad jei iisai pasirūpintų sutaikinti juodu su Vokiečių Ordinu, juodu linkę esą priimti krikštą. Ciesorius dėl to dalyko pasiuntė į Lietuvą savo įgaliotinius, tarp kurių buvo ir Pragos arkyvyskupas. Bet Algirdas ir Kęstutis pasta- tė tokias sąlygas: Vokiečių Ordinas turi sugrąžinti Lietuvai žemes tarp Pregelio ir Dauguvos upių, Ordinas turi persikelti į Rusijos tyrus ginti tenai krikščionių nuo totorių. Tokių sąlygų nei Ordinas negalėjo priimti, nei ciesorius išpildyti, todėl ir tarybos dėl krikšto turėjo nutrūkti. Taip- pat neturėjo pasisekimo ir popičiaus Grigorijaus XI raštai, rašyti į Lenkijos ir, Vengrijos karaliaus kapelioną Dobrogostą, į Algirdą, Kęstutį ir Liubartą. Tuo raštu popiežius ragino Lietuvos kunigaikščius priimti katalikų tikėjimą. Tuomet pasibaigsią sunkūs ir ilgi karai su Vokiečių Ordinų. Jei Lietuvos kunigaikščiai sutiktų likti krikščionimis, tai. popie- žius žadėjo atsiųsti kunigų katalikų tikėjimui platinti ir santaikai su krikš- čionimis padaryti. Bet ir šį kartą, kaip ir pirmiau, karai su Vokiečių Ordinų, sunkino Lietuvos kunigaikščiams prisijungti prie krikščionių vi- suomenės. 2

Lietuvos krikštas.

Algirdas ir Kęstutis buvo paskutiniai pagoniško tikėjimo išpažintojai didžiųjų Lietuvos kunigaikščių soste. Jų dviejų sūnu, Jogaila ir Vytautas, matė, kad pagonystė Lietuvoje ilgai nebegali išsilikti. 1383 metais Vytautas, ieškodamas kryžiuočių pagalbos, priėmė krikštą Prūsuose. 1386 metais Jogaila, išrinktas Lenkų karaliu ir vesdamas už pačią jų karalaitę Jadvygą, patsai priėmė krikštą Krokuvoje - ir pasižadėjo visą savo tautą atvesti į krikš- čionių tikėjimą. . i:

* Nekurie rusai istorikai tvirtina, būk Jogaila, gimęs iš rusų kuni- gaikštaitės Julijonos, buvęs apkrikštytas ir nuo jaunų dienų užaugintas krikščionių rytų bažnyčios tikėiime. Tokia nuomonė klaidinga. Jogaila per savo pasiuntinius pranešė Jadvygos motinai Elžbietai ir lenkų diduo- menei, iog daugybė krikščionių karalių raginę iį, kad išsižadėięs pago- niško tikėjimo, kuriame tėvų buvęs užaugintas, priimtų krikščionių tikė- iimą, bet tikt Elžbietai teteko garbė atvesti iį į krikščionių tikėjimą. Ne- galima netikėti iškilmingiems paties Jogailos žodžiams.

1387 metų pradžioje Jogaila, lydimas Lietuvos kunigaikščių, vyskupo Vosyliaus su dvasiškių ir lenkų didikų būriu, atvyko.

. | ! | |

PPN HS LCCNPTEHNB

— 131 —

į Vilnių Lietuvos apkrikštyti. Lietuviai, Jogailos paraginti, būriais ėjo krikštytis. Kadangi tarp atvykusių iš Lenkijos kunigų neatsi- rado užtektinai mokančių lietuviškai, tai Jogaila ir Vytautas patys aiškino naujo tikėjimo tiesas. Vilniuje prie pilies kalno, kur pirma buvo kurenama šventoji ugnis, parinkta vieta katedros bažnyčiai. Naujai steigiamajai Vilniaus vyskupijai Jogaila dova- nojo namus pilyje, žemes Vilniaus mieste, užrašė Tauragnų pilį ir žemių Labanore ir Malėtuose. Vytautas nuo savęs padidino tas dovanas. Iš Vilniaus Jogaila atliko kelionę į kitus Lietuvos miestus, taippat ragindamas lietuvius krikštytis. Popiežius Urbo- nas VI, gavęs iš Jogailos žinią apie Lietuvos krikštą, suteikė Jo- gailos pasiuntiniui Poznanio vyskupui Dobrogostui teisę įsteigti Vilniuje vyskupiją. Pirmuoju Vilniaus vyskupu' buvo paskirtas pranciškonų vienuolis Andrius Jastrembiec (1388), gyvenęs se- niau, prie Algirdo, Vilniuje. Katalikų tikėjimą Jogaila pripažino Lietuvoje viešpataujančiu. Rusai stačiatikiai paliko savo tikėjime, visi gi lietuviai priėmė katalikų tikėjimą. Lietuviams katalikams“ uždraudė moterystę su rusais stačiatikiais. Sustiprinti katalikų tikėjimui Jogaila išleido įstatymą, kuriuo priėmusiems katalikų bajorams suteikė kaikurių palengvinimų.

Žemaičių krikštas.

1387 m. katalikų tikėjimas tebuvo įvestas tik Augštaičiuose, Žemaičiai, labai prisirišę prie savo senoviškojo tikėjimo, turį savivaldybę, tuo tarpu paliko pagonystėje. Paskui kilusieji karai, Žemaičių atidavimas Ordinui ir gi neleido Lietuvos kunigaikš- čiams užsiimti krikščionystės įvedimu Žemaičiuose, todėl Evan- gelijos šviesa teprašvito Žemaičiams tiktai po Griunvaldo mūšio iada Vytautas, atšiėmęs Žemaičių kraštą, pirmiausiai pasirūpino įvesti jame katalikų tikėjimą. 1413 m. drauge su Jogaila aplankė Žemaičius, ragindamas gyventojus krikštytis. Daugelis žemaičių tuomet priėmė katalikų<